Melchioras

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Melchiorinė 5 Šveicarijos frankų moneta

Melchioras (angl. melchior ; pranc. maillechort; iš Maillot + Chorier, išradėjų pavardės) – vario ir nikelio (5–30%) lydinys, kartais su geležies (≤0,8%) ir mangano (≤1%) priedais.

Melchiorą 1819 m. sukūrė prancūzų išradėjai Maillot ir Chorier (iš čia ir pavadinimas)[1].

Melchioro tipo lydiniai yra kieti tirpalai, todėl gerai apdirbami tiek šalti, tiek karšti. Melchioras pasižymi dideliu koroziniu atsparumu gėlame ir jūros vandenyje, sausose dujose, Žemės atmosferoje. Didinant nikelio kiekį didėja tiek korozinis atsparumas, tiek stipris.

Be melchioro yra ir daugiau vario ir nikelio lydinių, pvz., monelmetalas (iki 67% nikelio), naujasidabris (papildomai turi cinko).

Savybės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pagrindinės charakteristikos: sidabriška spalva, didelis atsparumas korozijai, lydymosi temperatūra apie 1170°C (priklausomai nuo lydinio sudėties), kalumas, gerai apdorojamas slėgiu (štampavimas, formavimas) šaltoje ir karštoje būsenoje, pasiduoda litavimui, poliravimui.

Pagal savo išorines savybes – panašus į sidabrą, tačiau turi didesnį mechaninį stiprumą.

Panaudojimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Melchioras plačiai naudojamas indų ir nebrangių juvelyrinių ir meninių dirbinių gamyboje. Daug šiuolaikinių sidabraspalvių monetų gaminama iš melchioro (paprastai 75 % vario, 25 % nikelio ir mangano priemaišos). Priklausomai nuo sudėties melchioras gali būti elektroneigiamas jūros vandens atžvilgiu, todėl iš jo gamina kokybiškas jūrinių valčių detales. Iš melchioro gamina tikslius varžus, medicininius instrumentus ir pan.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • [ ]