Meidži laikotarpis
|
Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais. |
Meidži laikotarpis (jap. 明治時代 = Meiji jidai) – Japonijos istorijos laikotarpis 1868–1912 m., pavadintas pagal tuo laikotarpiu valdžiusio imperatoriaus Macuhito epochos devizą. Jis reiškia „apšviestas valdymas“. Laikotarpis pradėjo kokybiškai naują Japonijos istorijos periodą, kuomet šalis atsivėrė vakarams ir ėmė labai sparčiai vystytis. Jis glaudžiai susijęs su gausiomis vykdytomis reformomis, vadinamomis Meidži restauracija.
Laikotarpio prielaidos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
1853 m. M. Perry vadovaujamas amerikiečių laivynas Japonijai pateikė ultimatumą, liepdamas atidaryti uostus. Šioguno valdoma šalis buvo priversta nusileisti – 1858 m. pasirašyta sutartis, kuria Japonija įvykdė kaikoku – šalies atidarymą.
Remiantis aplinkinių šalių patirtimi Japonija turėjo būti kolonizuota, tačiau vakarinių šalies provincijų – Sacuma ir Čiošiu samurajų iniciatyva čia buvo įvykdytos reformos (Meidži restauracija). 1864 m. prasidėjus sukilimui prieš šiogūnatą, 1868 m. sausio 3 d. sukilėliai įsiveržė į Kiotą ir paskelbė, kad atkuriama imperatoriaus valdžia. Į sostą sėdo mažametis imperatorius Meidži. Kitais metais imperatorius pervežtas į Edo miestą ir apgyvendintas pilyje. Nuo to laiko Edo įgijo naują pavadinimą – buvo pavadintas Tokijumi t. y. „Rytų sostine“.
Laikotarpio šūkiai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Meidži laikotarpyje labai paplito įvairūs šūkiai ir lozungai, kurie gana gerai atspindėjo to meto tendencijas. Tarp jų svarbiausi:
- Sonno džioi Gerbti imperatorių – išvyti barbarus
- Fukoku kiohei Turtinga valstybė – milžiniška kariuomenė
- Japoniška dvasia – vakarų žinios
Visuomenė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Imperatoriaus valdžia sparčiai griovė feodalinę sistemą ir siekė transformuoti Japoniją į modernią valstybę, savo galia nenusileidžiančią išsivysčiusioms Vakarų šalims. Kunigaikščiai daimio buvo paskirti gubernatoriais, tačiau greitai – jau 1871 m. – jų valdos buvo likviduotos ir sujungtos į prefektūras; daimio neteko politinės valdžios ir ekonominės galios – paguodai jiems buvo suteikti aristokratiniai titulai kazoku (perai).
1869 m. oficialiai likviduota keturių luomų sistema; netekę privilegijų samurajai nepasitenkino šizoku titulu, ne kartą sukilo. Tuo metu susiformavo toks reiškinys kaip ronin, t. y. samurajai be šeimininkų, besilaikantys garbės kodekso ir klajojantys po šalį. 1877 m. samurajai galutinai pralaimėjo ir įsiliejo į valstybės ir privačių firmų tarnautojų bei verslininkų sluoksnius.
Ekonomika[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Agrarinė reforma likvidavo feodalinę žemėvaldos sistemą: žemė buvo perduota valstiečiams, ją buvo galima išpirkti už nominalią kainą, o vėliau ir parduoti. Prasidėjo intensyvi šalies industrializacija. Buvo statomi geležinkeliai, telegrafo linijos, importuojami ištisi fabrikai – vien 1868–1885 m. buvo pastatyta per 1300 įmonių. Japonai perėmė naujausias technologijas, samdė užsienio inžinierius ir specialistus, kurie apmokė darbininkus japonus. Sparčiai vystėsi privatus pramoninis sektorius, ypač po to, kai vyriausybė pusvelčiui pardavė valstybines karinės pramonės ir strateginius objektus. Tada susiformavo stambios oligarchinės grupės zaibatsu, dalis kurių („Mitsui“, „Mitsubishi“, „Sumitomo“ ir kt.) iki šiol yra tarp didžiausių Japonijos korporacijų. Chronologiškai kapitalizmo vystymasis Japonijoje sutapo su analogišku procesu Vokietijoje, Rusijoje, Italijoje, tačiau vyko daug sparčiau.
Teisė ir politinė sistema[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Sparčiai, pasiremiant Vakarų šalių patirtimi, buvo modernizuojama politinė sistema, kuriama moderni teisė, remiantis vokiečių teisės tradicijomis. Spaudžiant samurajų kilmės intelektualams, su vokiečių teisininko Hermanno Roeslerio pagalba buvo sudaryta ir 1889 m. paskelbta kaip „imperatoriaus dovana“ konstitucija. 1889 m. konstitucija reikšminga pirmiausia tuo, kad buvo įtvirtintos piliečių demokratinės teisės ir laisvės ir padarytas svarbus žingsnis link atstovaujamos valdžios principo įgyvendinimo.
Panašiai kaip ir Vokietijoje, šalyje buvo sukurta kabinetinė sistema, kurioje imperatorius turėjo plačias vykdomosios valdžios galios, tarp jų ir teisę spręsti karo ir taikos klausimus, savo nuožiūra sukviesti, uždaryti, paleisti žemuosius parlamento rūmus. Ministrų kabinetas buvo atsakingas imperatoriui. Aukštutinius – perų rūmus sudarė imperatoriaus šeimos ir kitų aristokratiškų giminių atstovai. Iš tikro valdžią monopolizavo nedidelė lyderių grupė – vadinamieji genro. Rinkiminę teisę ribojo turto cenzas, kuris vėliau buvo mažinamas, o 1925 m. įvesta visuotinė rinkimų teisė vyrams.
Politinė raida[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
1881 m. susikūrė Liberalų partija (Jiyūto), kurios nariai buvo daugiausia turtingi fermeriai, 1882 m. Rytų socialistinė partija.
Nacionalizmas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Japonija buvo vienintelė Rytų valstybė, kuri netapo Vakarų šalių kolonija ar pusiau kolonija ir į jų iššūkį sureagavo greitai ir adekvatiškai. Po kelių dešimtmečių radikalių reformų ir intensyvaus mokymosi Japonija XIX a. pabaigoje niekuo nenusileido išsivysčiusioms Vakarų šalims.
Kaip ir to meto Europoje, buvo forsuojamas tautinio identiteto kūrimas. Šintoizmas buvo paskelbtas nacionaline religija. 1872 m. įvestas privalomas švietimas, kuriame svarbią vietą užėmė šintoistinė ir konfucianistinė pasaulėžiūra, japoniškojo patriotizmo ugdymas.
Ekspansija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Sustiprėjusi ekonomiškai, Japonija pradėjo ekspansyvią užsienio politiką. Artimiausias objektas buvo Korėja. 1876 m. Japonija privertė Korėją pasirašyti nelygiateisę sutartį, suteikusią japonams prekybines privilegijas. 1879 m. galutinai prijungta Riūkiū karalystė, nuo XVII a. mokėjusi duoklę Japonijai.
1894 m. Japonija nustebino pasaulį, nesunkiai laimėjusi trumpą karą su Kinija dėl įtakos Korėjoje. 1895 m. balandžio 17 d. Šimonoseki sutartimi buvo prijungta Formoza (Taivanas), Liaotongo pusiasalis ir Penghu (Peskadorų) salos, išsiderėta karinė kontribucija. Japonija įgijo nuolaidas ir privilegijas, kuriomis Kinijoje naudojosi Vakarų valstybės. Rusijai, Prancūzijai ir Vokietijai spaudžiant, Liaotongą teko grąžinti.
Matydama, kad Rusija didina savo įtaką Korėjoje ir Mandžiūrijoje, Japonija sustiprino savo armiją bei karinį laivyną ir, 1902 m. sudariusi aljansą su Didžiąja Britanija, nutraukė diplomatinius santykius su Rusija, po kelių dienų puolė Rusijos laivyną Port Artūre ir Inčhone. Taip prasidėjo Japonijos-Rusijos karas. Po serijos skaudžių pralaimėjimų, ypač prie Mukdeno sausumoje (nežiūrint persvaros kareiviais ir artilerija) ir Rusijos Baltijos laivyno sunaikinimo Cušimos sąsiauryje, Rusija Portsmuto sutartimi 1905 m. rugsėjo 5 d. pripažino Japonijos politinius, karinius ir ekonominius interesus Korėjoje ir Mandžūrijoje, perdavė Japonijai nuomojamą Port-Artūro bazę ir uostą, ir visam laikui atidavė Japonijai pietinę Sachalino dalį (piečiau 50-osios paralelės).
Japonijos pergalė prieš Rusiją, kuri buvo laikoma europine valstybe, ne tik pakeitė galios balansą Tolimuosiuose Rytuose, bet ir sukėlė antikolonijinių judėjimų bangą Azijos šalyse. Tačiau Japonijai karas atsiėjo brangiai (2 mlrd. jenų, 166 000 žuvusių ir sužeistų) ir, neišsiderėjus reparacijų iš Rusijos, Japonijos vyriausybė siekė ekonominės ir politinės naudos, tęsdama ekspansyvią politiką. Korėja tapo Japonijos protektoratu, o 1910 m., po prezidento Ito Hirobumi nužudymo, buvo formaliai aneksuota.
Kultūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
