Maurizio Merli
| Maurizio Merli | |
|---|---|
| |
| Kadras iš filmo „Roma violenta“ | |
| Tikras vardas | |
| Gimė | 1940 m. vasario 8 d. Roma, Italija |
| Mirė | 1989 m. kovo 10 d. (49 metai) Roma |
| Šalis |  Italija
|
| Sutuoktinis | Rita Di Santo |
| Vaikai | 2 |
| Aktyvumo metai | 1963–1989 |
| Užsiėmimas | aktorius |
Mauricijus Merlis (it. Maurizio Merli, 1940–1989 m.) buvo italų kino aktorius, dažnausiai vaidinęs kriminaliniuose arba politiniuose trileriuose.
Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Baigęs Dramos studijas meno akademijoje, Merlis karjeros pradžioje atlikdavo epizodinius vaidmenis kino filmuose (pvz. „Leopardas)“ arba televizijos spektakliuose, tuo pat metu mėgindamas laimę ir teatre. Vis dėlto pripažinimo reikėjo laukti visą dešimtmetį, kai jo proveržio vaidmeniu tapo televizijos mini serialas „Il giovane Garibaldi“ (1974).
1975 m. Merlis debiutavo kriminaliniame filme „Roma violenta“. Būtent juostos režisierius Marino Girolami pasisakė už tai, kad pagrindinį vaidmenį gautų Merlis, o ne prodiuserio numatytas aktorius Richard Harrison. Pagrindinis veikėjas turėjo ikonografiškai atrodyti panašus į Franco Nero[1], kuris sulaukė didelės sėkmės filme „Policija laikosi įstatymų“, todėl Merlis tyčia užsiaugino ūsus, kurie vėliau tapo vienu iš jo firminių ženklų. Filmas sulaukė didelės komercinės sėkmės, tokios didelės, kad tapo 25-uoju pelningiausiu sezono filmu Italijoje.
Merlis aštuntajame dešimtmetyje tapo vienu žinomiausių kriminalinio žanro aktorių, vaidinęs daugelyje populiarių to laikotarpio filmų. Jo partneriais ekrane buvo Tomas Milian, John Saxon, Orazio Orlando, Giancarlo Sbragia, Lilli Carati ir kiti, o filmus dažnai režisavo Umberto Lenzi ar Stelvio Massi. Aukštas (180 cm ūgio), šviesiaplaukis, atletiškas, su ūsais, Merlis vaidino griežtus policininkus, maištaujančius prieš įstatymų ir teisėjų neteisingumą ir palaidumą. Daugybę akrobatinių ir pavojingų scenų kai kuriuose filmuose buvo nufilmuoti nenaudojant dublerių. Aktoriaus ir personažo sutapimas ekrane Merli atveju buvo toks didelis, kad jis buvo vadinamas „geležiniu komisaru“.
Aštuntojo dešimtmečio pabaigoje kriminalinis žanras išgyveno krizę ir Merliui teko bandyti jėgas (dažnai nesėkmingai) kituose žanruose, pvz. Sergio Martino spageti vesterne „Mannaja“. Devintojo dešimtmečio pradžioje, atstumtas priešiškų kino kritikų, jis dalyvavo tik keliose pramoginėse televizijos programose. Paskutinį kartą vaidybiniame filme pasirodė 1987 m. filme „Tango blu“, kurio scenarijų parašė ir režisavo Alberto Bevilacqua, kuris kartu su pačiu Merliu buvo ir prodiuseris.
1989 m. kovo 10 d. Romoje, su draugu žaisdamas tenisą ir stebimas dukters, aktorius patyrė širdies smūgį[2]: nors buvo skubiai nuvežtas į „Villa San Pietro“ ligoninę, jis ten atsidūrė jau be gyvybės ženklų. Merlis mirė būdamas vos 49–erių, palaidotas Poggio Catino kapinėse, kaime, kuriame mėgo leisti atostogas ir laisvalaikį su šeima.
Dalinė filmografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Leopardas (1963, nepažymėtas titruose)
- Il giovane Garibaldi (1974, mini serialas)
- Roma violenta (1975)
- Ginkluota Roma (1976)
- Mannaja (1977)
- Geležinis komisaras (1978)
- Nuo Korleonės iki Bruklino (1979)
- Grifai virš miesto (1981)
Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ „Maurizio Merli“.
- ↑ repubblica.it, red. (11 marzo 1989). „È morto Maurizio Merli“. Nuoroda tikrinta 12 dicembre 2014.
{{cite web}}: Patikrinkite date reikšmes:|access-date=ir|date=(pagalba)