Martynas Smigleckis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Bullet purple.png
Bullet purple.png
Martynas Smigleckis
Gimė: 1564 m. lapkričio 11 d.
Lvovas, Ukraina
Mirė: 1618 m. liepos 26 d. (53 metai)
Kališas, Lenkija
Veikla: filosofas

Martynas Smigleckis (lot. Martinus Leopolitanus, lenk. Marcin Śmiglecki 1564 m. lapkričio 11 d. Lvove, Ukrainoje – 1618 m. liepos 26 d. Kališe, Lenkijoje) – Lietuvos ir Lenkijos filosofas, teologas, jėzuitas.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Martynas Smigleckis gimė 1564 m. lapkričio 11 dieną Lvove, Ukrainoje. Studijuoti pradėjo gimtajame mieste ir greitai buvo priglaustas žinomo to meto politiko, humanisto Jano Zamoiskio, kuris mokėjo už M. Smigleckio mokslus – iš pradžių Pultusko Jėzuitų mokykloje, vėliau Romos Jėzuitų kolegijoje Collegium Romanum 1582–1586 metais. Čia jis tapo Jėzuitų ordino nariu. 1581 metais jis galimai pasivadino Smigleckiu (vardu, paimtu iš miesto, iš kurio buvo kilusi jo šeima). Prieš tai jo pavardė buvo Lwowczyk (arba Leopolitanus). Smigleckis studijavo Romoje iki 1586 metų. Mirė 1618 m. liepos 26 d. Kališe, Lenkijoje.

Veikla[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Po studijų Romoje atvyko į Lietuvą, kur gavo filosofijos magistro laipsnį Vilniaus universitete. Vilniuje Smigleckis taip pat tapo teologijos mokslų daktaru (1594 m.), o vėliau studentams dėstė abu dalykus – filosofijos ir teologijos. M. Smigleckis aktyviai dalyvavo administraciniuose reikaluose ir mokymo politikoje Vilniaus universitete. Jis buvo universiteto komisijos narys. M. Smigleckis turėjo reziumuoti projektą atsiųstą iš Romos – Ratio Studiorum (dokumentas, apibrėžiantis Jėzuitų lavinimo nuostatus pasauliniu mastu).

Filosofijos kursas, kurį dėstė Martynas Smigleckis Vilniaus universitete, buvo sudarytas iš kelių dalių: logikos, fizikos, metafizikos bei etikos. Būties problemos tyrimas buvo metafizikos prerogatyva. Dažnai minimas toks faktas, kad pagal M. Smigleckio vadovėlį buvo egzaminuojamas netgi rašytojas kaip Danielis Defo.

Visuomeninis gyvenimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Lietuvos visuomeniniame gyvenime svarbų vaidmenį atliko Martyno Smigleckio knyga „Apie palūkanas…“, kuri buvo išleista 1596 m., Vilniuje, ir susilaukė didelio dėmesio. Knygą pakartota leisti net 8 kartus.

M. Smigleckiui 1586–1618 m. laikotarpis buvo labai aktyvus, dalyvavo religiniuose ginčuose. Taip pat jis išgarsėjo kaip polemikas. Smigleckis turėjo dviejų dienų debatus su Licyniusz, kuris pasidavė, negalėdamas paprieštarauti priešininko argumentams. Jis tuo pasiekė, kad dvylika įtakingų bajorų priėmė arijonizmą (krikščionybės srovę, atsiradusią IV amžiuje.). Vėlesniais metais Smigleckis dar labiau įsivėlė į poleminių rašinių mainus su arianais, socianistais, liuteronais, kalvinistais apie Kristaus dieviškumą ir dvasininkų galias ir pareigas. M. Smigleckis buvo naudingas Jėzuitų Ordinui dėl savo organizacinių ir poleminių sugebėjimų.

Paskutinius du dešimtmečius M. Smigleckis praleido Pultuske, Krokuvoje, Poznanėje, Kališo miestuose, pastarajame ir mirė. Buvo palaidotas vienuolyne. 1650 m. darant bažnyčios restauracijos darbus, jo pelenai buvo perkelti į kitą urną, išgraviruotą alfabetu, kaip jo didžios išminties simboliu.

Veikalai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

„Logika“[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Martynui Smigleckiui yra priskiriami 23 darbai. Bet visų žymiausias ir išgarsinęs jį visoje Europoje – logikos vadovėlis „Logica selectis disputationibus et quaestionibus illustrata“, išleistas 1618 m. Logikoje“ siekiama sistemiškai išdėstyti logikos problematiką, pagrindžiant ją plačiu įvadu, skirtu metafizinėms logikos problemoms. Šis M. Smigleckio vadovėlis iki XIX a. buvo plačiai naudojamas ir vertinamas ne tik Prancūzų jėzuitų mokyklų, bet taip pat anglikoniškoje Anglijoje, taip pat Oksforde. Čia kelis kartus buvo naujai leistas (1634 m., 1638 m., 1658 m.). Knygoje pateikiamas sisteminis scholastinės logikos išdėstymas, kuris remiasi Aristotelio darbais. „Logika“ sudaryta iš dviejų tomų. Pirmajame tome yra vienuolika disputacijų, antrajame – septynios.

„Logikoje“, kaip ir savo paskaitose M. Smigleckis rėmėsi Aristoteliu. To laikotarpio Jėzuitų rašytojas bei teologas René Rapinas rašė, jog Martynas Smigleckis apie Aristotelio „Logiką“ rašė subtiliausiai ir solidžiausiai. Visa ontologinė universalijų, substancijos taip pat būties struktūros problematika ir paskaitose, ir knygoje išdėstyta daugiau mažiau vienodai. Pagrindinis skirtumas tas, kad knygoje yra įvadinė disputacija, kuri skirta galimos vien mąstyti būties analizei. „Logikoje“ taip pat buvo gvildenami įvairūs būties aspektai. Būties problemos M. Smigleckio filosofijoje nagrinėjamos kaip labai svarbios jo metafizikos paskaitos, skaitytos Vilniaus universitete, tačiau jos iki šiol nesurastos. Taigi šios logikos paskaitos ir jo knyga yra vieninteliai išlikę šaltiniai, kuriais galime remtis rekonstruodami metafizinę problematiką Martyno Smigleckio filosofijoje.

Kiti veikalai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • De fenore et contractu redimibili, censibus, communi quaestu, conductionibus,
  • Locationibus et monopolio brevis doctrina (Vilnius, 1596 m.) ;
  • Nodus Gordius sive de Vocatione Ministrorum disputatio (Krokuva, 1609 m.);
  • Nova monstra novi Arianismi (Nica,1612 m.);
  • O bóstwie przedwiecznym Syna Bożego (Vilnius 1595 m.);
  • „Torūnės sinodo absurdas“ (BM 1596 m.);
  • Vana sine viribus ira ministrorum evangelicorum (Kolonia 1611 m.);
  • Verbum Caro factum (Krokuva, 1613 m.);
  • De erroribus novorum arianorum libri duo (Krokuva, 1615 m.).

Veikėjai, nagrinėję M. Smigleckio idėjas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Martyno Smigleckio filosofines idėjas nagrinėjo tokie veikėjai, kaip R. Plečkaitis, L. Nowako, J. Czerkawskis, Z. Oganowskis ir kt.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Gediminas Mikelaitis, „Lietuvos filosofinė mintis”, chrestomatija, Aidai, 1996 m.
  • Dalius Jonkus, „Būties problema Martyno Smigleckio Logikoje“. Daktaro disertacijos santrauka. Humanitariniai mokslai, filosofija (01, H) Lietuvos Filosofijos ir sociologijos institutas / Vytauto Didžiojo universitetas Vilnius, 1998 m.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]