Marta Argerich

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Martha Argerich
Marta Argerich 2015 metais
Gimė 1941 m. birželio 5 d. (82 metai)
Buenos Airėse, Argentina
Tautybė argentinietė
Veikla angentiniečių pianistė.
Žymūs apdovanojimai

Martha Argerich (g. 1941 m. birželio 5 d., Buenos Airėse, Argentinoje) – Argentinos pianistė.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Argerich gimė Buenos Airėse. Ji pradėjo groti pianinu būdama trejų metų. Argerich kilmė yra neaiški: kai kurie sako, kad yra katalonų kilmės, o kiti teigia, ji yra kilusi iš Kroatijos. Penkerių metų amžiaus, ji mokėsi pas mokytoją Vincenzo Scaramuzza, kuris pasižymėjo savo lyrizmu ir jausmo svarba. Argerich pirmąjį savo debiutinį koncertą surengė 1949 metais, būdama aštuonerių metų. Šeima persikėlė į Europą gyventi 1955 metais, kur Argerich Austrijoje studijavo su Friedrichu Gulda. Vėliau ji studijavo su Stefan Askenase ir Maria Curcio. 1957 m., būdama šešiolikos, ji laimėjo Tarptautinį Ženevos muzikos konkursą ir Tarptautinį Ferruccio Busoni konkursą. Didžiausią įtaką jai padarė austrų pianistas Friedrich Gulda, pas kurį ji mokėsi 18 mėnesių.

Karjera[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Argerich tapo žinoma pianiste, kai ji laimėjo 1965 m. septintąjį Tarptautinį F. Šopeno pianistų konkursą, Varšuvoje, būdama 24 metų. 1966 m. debiutavo Jungtinėse Valstijose. Tais pačiais metais, ji taip pat įrašė savo pirmąjį albumą, kuriame skambėjo Šopeno, Bramso, Ravelio, Prokofjevo, Listo muzika. 1965 metais ji įrašė Šopeno Scherzo Nr. 3, Polonezą op. 53, bei kitus kūrinius.

Argerich taip pat garsėja savo atlikimu Prokofjevo Koncerto fortepijonui Nr. 3, M. Ravelio Koncerto fortepijonui G-dur, Bacho Partita Nr.2 c-moll, kurią ji įrašė kelis kartus.

Argerich taip pat skatina bei palaiko jaunus atlikėjus. Ji yra svarbi konkursų narė. 1980 m. Tarptautiniame F. Šopeno pianistų konkurse dėl Argerich veiksmų pianistas Ivo Pogorelić atsidūrė dėmesio centre: po trečiojo konkurso turo Pogorelić buvo pašalins, o Argerich teigė, jog jis „genijus“ ir būtina jį perkelti į kitą turą, tačiau kiti žiuri nariai su ja nesutiko. Ji, protestuodama prieš žiūri sprendimą, paliko žiuri nario kėdę. Taip pat ji rėmė keletą menininkų, įskaitant Gabriela Montero ir Sergio Tiempo .

Jos spaudos ir viešumo baimė lėmė likusiąją savo karjeros dalį. Vis dėlto ji yra plačiai pripažįstama, kaip viena iš didžiausių jos laikų pianistų[1].

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Jean-Pierre Thiollet, 88 notes pour piano solo, "Solo nec plus ultra", Neva Editions, 2015, p.50. ISBN 978 2 3505 5192 0.