Marija Lastauskienė
| Marija Lastauskienė | |
|---|---|
| |
| apie 1902 metus | |
| Gimė | 1872 m. gegužės 15 d. Šiauliai, Rusijos imperija
|
| Mirė | 1957 m. liepos 19 d. (85 metai) Kaunas
|
| Tėvai | Nikodemas Ivanauskas |
| Sutuoktinis (-ė) | Vaclovas Lastauskis |
| Vaikai | Ona Lastauskaitė |
| Veikla | Lietuvos rašytoja, visuomenės veikėja |
 Vikiteka |
Marija Lastauskienė |
Marija Lastauskienė (1872 m. gegužės 15 d. Šiauliuose – 1957 m. liepos 19 d. Kaune) – Lietuvos visuomenės veikėja, rašytoja, žinoma slapyvardžiu Lazdynų Pelėda.
Biografija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Gimė Žemaitijos bajorų šeimoje. Tėvas Nikodemas Ivanauskas (1844-1931 m.), tapytojas ir literatas, rašęs lenkų kalba, sesuo – Sofija Pšibiliauskienė. Marija Ivanauskaitė gimė Šiauliuose, kur tėvai ilgesniam laikui apsistojo grįždami iš Vokietijos, po nutrauktų tėvo studijų Miuncheno dailės akademijoje. Į suremontuotą Paragių sodybą šeima Mariją atsivežė jau penkerių metų mergaitę. Čia ji augo dešimtmetį, kol, eidama šešioliktuosius, buvo išsiųsta mokytis siuvėjos amato į Šiaulius, o dar po trejų metų išvyko į Varšuvą, pas tetą, kuri turėjo privačią siuvyklą bei rankdarbių dirbtuvę.
Dar po devynerių metų išvažiavo darbo ieškoti į Peterburgą, čia irgi laukė toks pat sunkus ir menkai atlyginamas triūsas Paršukovo papuošalų dirbtuvėje. Literatūrinę kūrybą pradėjusi anksti, 17 ar 18 metų. Peterburge dirbdama po 12 valandų, ji apskritai nebeturėjo galimybių rašyti. Tačiau suartėjo su socialdemokratinėmis nuotaikomis užsikrėtusių studentų bendruomene, 1903 m. ištekėjo už aktyviai socialdemokratines idėjas propagavusio studento iš Baltarusijos, dešimčia metų jaunesnio V. Lastauskio, vėliau partijos „Narodnaja Hramada“ veikėjo. Caro valdžiai ėmus represuoti 1905 m. sukilimo dalyvius bei agitatorius, šeima pasitraukė į Paragius. Kurį laiką dirbo kaip keliaujanti siuvėja, yra žinoma, jog darbavosi Pavirvytės dvare, gausioje ir šviesioje Paulavičių šeimoje. Matyt, yra dirbusi ir Santeklių dvare, nes pažino ir viename iš savo kūrinių, apysakoje „Karalaitė Lėlė“, sakoma, pavaizdavo šiame dvare užaugusią talentingą menininkę, audėją Oną Bagnickaitę.
Skurdo užguita, netrukus išvažiavo uždarbiauti į Rygą, apie 1907 m. persikėlė į Vilnių. Čia galėjo daugiau laiko skirti meninei kūrybai, praaugo dukterys, tačiau šeima iširo. Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse abi seserys vėl sugrįžo į Paragius, slaugė tuberkulioze sergančią motiną ir prižiūrėjo varganą ūkį. Buvo vegetarė, gailėdavo gyvūnų, net iš silpnumo ar senatvės nebeatsistojantį arklį girdydavo iš dubens. Norėdama prasiblaškyti, pėsčia nueidavo į Žarėnus-Latvelius, kur už dvarininko Liutiko buvo ištekėjusi teta, tėvo sesuo. Bežingsniuojant tris dešimtis kilometrų pro Papilę, Kinkius, per gūdžius miškus, jai kildavę kūrybinių sumanymų, vaizduotėje išryškėdavę būsimų herojų portretai, apsakymų bei romanų siužetų vingiai.
1918 m. palaidojo motiną, paskui – brolį Gustavą, 1926 m. į Tryškių kapines išlydėjo seserį Sofiją ir liko slaugyti jau garbaus amžiaus sulaukusio tėvo. Gyvenimą dar aptemdė politiniai įvykiai. Tais pačiais 1926 m. įvyko valstybės perversmas, atėjusi tautininkų valdžia įvykdė mirties nuosprendį keturiems Lietuvos komunistų partijos veikėjams. Mirties bausme buvo nuteistas ir M. Lastauskienės žentas, dukters Onos vyras Pijus Glovackas. M. Lastauskienės prašomas, prezidentas Antanas Smetona jam mirties bausmę pakeitė kalėjimu iki gyvos galvos. Žentui malonės prašė ir buvęs sutuoktinis V. Lastauskas, tačiau jo prašymas buvo atmestas; protestuodamas V. Lastauskas emigravo į Sovietu Sąjungos dalimi tapusią Baltarusiją.
Paragiuose ji parašė bene stambiausius savo kūrinius – romanus „Šviesuliai ir šešėliai“ bei „Šiaurės sostinėje“, pagrįstus Peterburgo prisiminimais. Klausydamasi tėvo pasakojimų, apie 1930 m. parašė paskutinį savo romaną „Praeities šmėklos“. Nepaisant senyvo amžiaus, Marija Lastauskienė noriai dalyvaudavo Telšių literatų susiėjimuose, važiuodavo į jaunesnių kūrėjų rengiamus literatūrinius vakarus. Ir to meto nuotraukose ji vis juodais rūbais, kuriuos vilkėjo nuo motinos mirties iki pati išeidama iš šio pasaulio. Paskutinį dešimtmetį rašytoja gyveno Kaune, ten mirė ir palaidota.
Kūryba
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]1898–1908 m. Lazdynų Pelėdos slapyvardžiu išspausdinti kūriniai beveik visi parašyti Sofijos. Nuo 1908 m. ji, laisvai išvertusi į lietuvių kalbą, šiuo slapyvardžiu skelbė ir sesers Marijos kūrinius, parašytus lenkų kalba. Sofijai mirus Marija pradėjo rašyti lietuviškai, kūrinius skelbė Lastauskienės pavarde.
Kalbant apie Lazdynų Pelėdos kūrybą, dažniausiai turima galvoje ir analizuojama vyresniosios iš seserų Ivanauskaičių – Sofijos Pšibiliauskienės – kūryba. Penkeriais metais jaunesnei Marijai Lastauskienei likimas lėmė sulaukti ilgesnio amžiaus, ir parašė ji daugiau stambių kūrinių, pirmiausia – romanų. Tačiau jos kūriniai gal ne tiek įtaigūs ir emocionalūs, nes dalis jų sesers išversti iš lenkų kalbos, o jų veiksmas dažniau plėtojamas miestuose, provincijos skaitytojui menkiau pažįstamoje aplinkoje. Daugiau kaip pusę amžiaus Nacionalinės M. Mažvydo bibliotekos rankraštynuose pragulėjo ir tik 1996 m. buvo išspausdintas Marijos paskutinis romanas, beje, parašytas jau lietuviškai, „Praeities šmėklos“.
Kad Lazdynų Pelėdos slapyvardžiu pasirašinėja dvi autorės, seserys Ivanauskaitės, ilgai Lietuvoje nežinota, šią paslaptį tik apie 1930 m. atskleidė Liudas Gira. Net patyrę ir akyli literatūros kritikai ne visuomet nustato, katras kūrinys parašytas Sofijos, o katras Marijos. Neabejotina, kad seserys viena kitą papildė, dalijosi savo gyvenimo patyrimu ir dvasiniais pergyvenimais, gal – ir kūrybiniais sumanymais. Abi seserys buvo iš esmės savamokslės, tačiau puikiai mokėjo lietuvių kalbą, rašė vaizdingai, įtaigiai, gyvai.[1]
Marija savo kūriniuose daugiausia nagrinėjo į miestą patekusio kaimiečio psichikos kaitą, beglobių vaikų žiaurumo, prostitucijos ir nusikaltimų socialines priežastis (apsakymai „Vanka“ 1911 m., „Paša“ 1912 m., apysaka „Auka“ 1907 m.). Romanas „Šviesuliai ir šešėliai“ 1925 m., išspausdintas laikraštyje „Klaipėdos žinios“. „Praeities šmėklos“ parašytas po 1926 m., „Iki mirties“ – 1939 m., apsakymų rinkinys „Upės dovana“ – 1946 m. Žymiausiame kūrinyje – apysakoje „Šiaurės sostinėje“ (parašyta 1928–1930 m., išspausdinta 1955 m.) vaizduojamas Sankt Peterburgo darbininkų gyvenimas XX a. pradžioje.
Palyginti su Sofija, kūrė sudėtingesnius, labiau intriguojančius siužetus, vartojo knyginius posakius. Vaizdavo geriau pažįstamą miesto darbininkų, studentų gyvenimą. Kūryboje trūksta psichologinės motyvacijos, pasitaiko loginių prieštaravimų. Marija laikoma feministinio judėjimo pradininke Lietuvoje – romane „Šviesuliai ir šešėliai“ pirmoji iškėlė nepriklausomos, savarankiškos, profesijos siekiančios, išsilaisvinusios moters idealą, laisvos meilės idėją.[2]
Bibliografija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- Radybos: apysaka. – Kaunas: Sakalas, 1930. – 163p. – Prieš antr. aut.: Marija Lastauskienė – Lazdynų Pelėda.
- Gyvenimo perlai: apsakymėliai jaunimui. – Kaunas: Sakalas, 1934. – 116p. – Prieš antr. aut.: Marija Lastauskienė.
- Iki mirties: romanas. – Kaunas, 1939. – 354p. – Prieš antr. aut.: Marija Lastauskienė.
- Ir pražuvo kaip sapnas: apysakos. – Kaunas: Valst. grož. lit. l-kla, 1947. – 308p.
- Pirmojo tarnystė: apysakos. – Kaunas: Valst. grož. lit. l-kla, 1947. – 286p.
- Stebuklingoji tošelė: apsakymai. – Vilnius: Vaga, 1972. – 243p.
- Šiaurės sostinėje: apysaka / Marija Lastauskienė. – Vilnius: Vaga, 1972. – 213p.
- Klajūnas: apysakos ir apsakymai. – Vilnius: Vaga, 1977. – 240p.
- Stebuklingoji tošelė: apsakymai. – Vilnius: Vaga, 1982. – 229p.
- Ir pražuvo kaip sapnas: apysaka ir apsakymai. – Kaunas: Šviesa, 1990. – 302p.
- Blūdas, arba, Lietuva buvusios Rosijos revoliucijos mete: romanas; Klaida: romanas / J. Lindė-Dobilas, Lazdynų Pelėda. – Vilnius: Vaga, 1990. – 597p. – (Aukštupiai. Lietuvių romanas).
- Iki mirties: romanas / M. Lastauskienė. – Kaunas: Spindulys, 1995. – 222p.
- Šviesuliai ir šešėliai; Praeities šmėklos: romanai / Lazdynų Pelėda (Marija Lastauskienė). – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjunga, 1996. – 396p.
- Raštai. T.1. – Vilnius: Strazdas ir Vėgėlė, 1914. – 390p.
- Rinktiniai raštai. – Kaunas: Valst. grož. lit. l-kla, 1950. – 540p.
- Raštai: 7t. – Vilnius: Valst. grož. lit. l-kla, 1954–1955.[3]
Nuorodos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ Leopoldas Rozga. Talentas epochų vėtrose. Marija Lastauskienė. Papilė širdyse ir likimuose
- ↑ Laima Amatkevičiūtė. Lazdynų Pelėda. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XI (Kremacija-Lenzo taisyklė). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2007. 642 psl.
- ↑ Lazdynų Pelėda. Antologija