Kinų mandarinų kalba

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
(Nukreipta iš puslapio Mandarinų kalba)
Jump to navigation Jump to search
Kinų mandarinų
(官話)
官话
Guānhuà
Kalbamadidžioji dalis šiaurinės ir pietvakarių Kinijos
KilmėKinų-tibetiečių kalbos

 Kinų kalbos

   Kinų mandarinų kalba
Rašto sistemoskinų hieroglifai (supaprastinti ir tradiciniai), Žemyninės Kinijos brailio raštas, Taivano brailio raštas
Oficialus statusas
Oficiali kalbaKinijos vėliava Kinija,
Taivano vėliava Taivanas,
Singapūro vėliava Singapūras
Kalbos kodai
ISO 639-3cmn
Geografinis paplitimas
Mandarin and Jin in China.png
Kinų mandarinų kalbos pavyzdys

Kinų mandarinų kalba (kin. 官话 arba kin. 官話 (Guānhuà), pažodinis vertimas – valdininkų kalba) – kinų kalbų grupė, kaip gimtoji kalba plačiai vartojama šiaurinėje ir pietvakarių Kinijoje. Grupei priklauso Pekino tarmė, kurios fonologija remiasi standartinė kinų kalba. Kinų mandarinų kalba kilusi iš Šiaurės Kinijos, tad kartais vadinama Šiaurės Kinijos kalba (kin. 北方話, kin. 北方话, Běifānghuà, „šiaurinė kalba“). Gana didelė tarmių įvairovė. Pietvakarių Kinijos ir Žemutinės Jangdzės tarmės nėra tarpusavyje suprantamos ir tik iš dalies suprantamos šnekantiesiems standartine kinų kalba. Nepaisant to, kinų mandarinų kalba paprastai laikoma daugiausiai gimtakalbių turinčiąja pasaulio kalba (ši kalba gimtoji beveik milijardui žmonių).

Mandarinų kalba yra didžiausia tarp septynių ar dešimties kinų tarmių grupių. Ją vartoja apie 70% gyventojų visoje Kinijoje. Dauguma kinų mandarinų kalbos tarmių turi keturis tonus, yra išlaikiusios pradinius retrofleksinius priebalsius, kurie yra sunykę pietiniuose dialektuose/kalbose.

Kinijos sostinės pastarąjį tūkstantmetį buvo įsikūrusios žemėse, kuriose vartojama kinų mandarinų kalba, tad kinų mandarinų kalbų tarmės turėjo reikšmingą statusą. Mandarinų kalba nuo XIV a. buvo valdininkų ir imperatoriaus rūmų vartojama kaip lingua franca.[1] Ankstyvajame XX a. nacionalinė kalba buvo standartizuota remiantis Pekino tarme bei kai kurių kitų mandarinų tarmių elementais. Šiuo metu kinų mandarinų kalba yra oficiali Kinijos Liaudies Respublikos[2] ir Taivano kalba,[3] taip pat viena iš keturių oficialių Singapūro ir Jungtinių Tautų Organizacijos kalbų.[4] Dėl pastaruoju metu išaugusios migracijos iš Kinijos ir Taivano regionų, kuriuose vartojama kinų mandarinų kalba, ši kalba išplito tarp kinų diasporos. Kinų mandarinų kalba taipogi yra labiausiai paplitusi kinų grupės kalba. Kaip užsienio kalbos jos taip pat galima mokytis Lietuvos aukštosiose mokyklose.

Pavadinimo kilmė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kalbos pavadinimas „mandarinas“ į Europos kalbas atėjo per portugalų kalbos žodį mandarim. Pastarojoje jis atsirado iš malajų menteri, o šioje – iš sankskrito mantrī, mantrin, kas reiškia „ministrą“ arba „patarėją“). Pradinė žodžio reikšmė – mandarinais vadinami Mingų ir Čingų dinastijos laikų biurokratai.[5][6] Kadangi jų pačių vietinės tarmės vargiai galėjo būti suprantamos tarpusavyje, šie pareigūnai tarpusavyje bendravo įvairiomis šiaurinėmis tarmėmis pagrįsta koinė kalba. Kai XVI a. į Kiniją atvykę jėzuitų misionieriai susidūrė su šia kalba, jie ją pavadino mandarinu, remdamiesi terminu, kurį naudojo vietiniai šiai kalbai apibūdinti, t. y., Guānhuà (kin. 官话/官話), kas reiškia „valdininkų kalba“.[7]

Taip pat skaitykite[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Norman (1988), p. 136.
  2. „Law of the People's Republic of China on the Standard Spoken and Written Chinese Language (Order of the President No.37)“. Kinijos Liaudies Respublikos Vyriausybė. 2000 m. spalio 31 d. Suarchyvuotas originalas 2013-07-24. Nuoroda tikrinta 2017 m. kovo 28 d. 
  3. „ROC Vital Information“. Kinijos Respublikos (Taivano) užsienio reikalų ministerija. 2014 m. gruodžio 31 d. Nuoroda tikrinta 2017 m. kovo 28 d. 
  4. 《人民日报》评论员文章:说普通话 用规范字. www.gov.cn. Nuoroda tikrinta 2017-07-26. 
  5. China in the Sixteenth Century: The Journals of Mathew Ricci.
  6. „mandarin“, Shorter Oxford English Dictionary 1 (6th ed.). Oksfordo universiteto leidykla. 2007. ISBN 978-0-19-920687-2. 
  7. Coblin (2000), p. 537.

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Commons-logo.svg