Magelaniniai miškai
Magelaniniai subpoliariniai miškai (isp. Bosque Subpolar Magallánico) – ekoregionas pačiuose Pietų Amerikos pietuose, Patagonijoje, Čilės ir Argentinos teritorijose. Šie miškai veši vakariniuose Patagonijos Andų šlaituose, Čilės salyno pietuose ir Ugnies Žemės salyno kalnų šlaituose. Šiaurėje pereina į Valdivijos miškus, rytuose – į Patagonijos stepes ir žolynus, kalnų viršūnes aplink dengia ledynai. Plotas – 164 400 km².[1]
Magelaniniai miškai veši drėgno ir vėsaus klimato sąlygomis, kur mažas garuojamumas, didelis drėgmės perteklius, organinių medžiagų irimas lėtas, dirvožemis rūgštingas. Vidutinė metinė oro temperatūra šiaurėje siekia 6 °C, pietuose 3 °C. Per metus iškrenta nuo 4000 mm kritulių vakaruose iki 700 mm rytuose.[1]
Magelaniniai miškai būna dvejopi – vakaruose vyrauja visžalių beržinių notofagų (Nothofagus betuloides) medynai, rytuose – lapus metančių žemųjų notofagų ir antarktinių notofagų medynai. Tarp miškų, kur būdingas ypač drėgnas ir šaltas klimatas, plyti pelkėtos tundros plotai. Dauguma endeminių rūšių auga ne pačiuose miškuose, bet aukštikalnių tundroje.[1]
Būdingi magelaninių miškų gyvūnai – pietinis pudu, pietų Andų elnias, puma, Pietų Amerikos pilkoji lapė, andinė lapė. Endeminės žinduolių rūšys yra žiurkėnai Abrothrix olivaceus markhami ir Abrothrix lanosus. Taip pat yra endeminių varlių Chaltenobatrachus grandisonae ir Batrachyla nibaldoi.
Magelaniniams miškams pavojų kelia miškų kirtimas, turizmas, invazinės rūšys (ypač, kanadinis bebras). 46 % miškų saugomi saugomose teritorijose[2] (San Rafaelio lagūnos nacionalinis parkas, Tores del Painės nacionalinis parkas, Alberto de Agostinio nacionalinis parkas, Ugnies Žemės nacionalinis parkas, Perito Moreno nacionalinis parkas, Ledynų nacionalinis parkas ir kt.).[1]
-
Pelkė tarp magelaninių miškų (Ugnies Žemės NP, Argentina) -
Rudeniniai miškai Ledynų NP (Argentina) -
Kelias per Ugnies Žemės miškus -
Notofagų miškai Tores del Painės NP (Čilė)
.jpg)
.jpg)
