Mažeikos žygis į Talsus
| Mažeikos žygis į Talsus | |||||||
|---|---|---|---|---|---|---|---|
 Talsių piliakalnis | |||||||
| |||||||
| Konflikto šalys | |||||||
 Žemaitija
|
 Vokiečių ordinas Ryga
| ||||||
| Vadovai ir kariniai vadai | |||||||
| Mažeika | Balthasar Holte | ||||||
| Pajėgos | |||||||
| Duomenų nėra | Duomenų nėra | ||||||
| Nuostoliai | |||||||
| Žuvo vado sūnus, apie kitus teigiama, kad žuvo „daug“ | 1 Ordino riteris, 3 vokiečių riteriai, nežinomas skaičius kitų karių | ||||||
Mažeikos žygis į Talsus – 1291 m. arba metais vėliau įvykęs žemaičių kunigaikščio Mažeikos (Eiliuotojoje Livonijos kronikoje – Maseke) vadovaujamų pajėgų žygis į Kuršą. Lietuvių pajėgos per ordino sunaikintą Žiemgalą įsiveržė į Kuršą ir nesėkmingai apgulė Talsų pilį, apiplėšė apylinkes. Livonijos ordino magistras Baltazaras Holtė per Jelgavą pasiuntė ordino kariuomenę su užduotimi užkirsti kelią grįžtančiai lietuvių kariuomenei. Mūšis vyko prie patvinusios Skujenės upės. Ordino kariams pavyko nugalėti priešininkus ir atimti karo grobį. Mūšyje žuvo Mažeikos sūnus.
Mūšio aprašymas Eiliuotoje Livonijos kronikoje[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Vieną rytą žemaičių kavalerijos pulkai užpuolė Talsų piliakalnį ir miestą (sen. vok. hachelwerc), kurį jo gynėjams pavyko apsaugoti. Į kelionę atgal žemaičiai leidosi su karo grobiu prikrautais vežimais. Jelgavos komtūras išsiuntė laišką magistrui į Rygą, kuriuo kvietė Livonijos ordino brolius apsispręsti „kariauti ar geriau pasiduoti“. Riteriai nusprendė neleisti priešams palikti kraštą ir į pagalbą pasikvietė Siguldos pilies įgulą, Rygos piliečius ir atvykėlius kryžiuočius. Kariuomenė patraukė į Mitavos pilį, „kuri yra prie Žemgalių žemės“ (sen. vok. liget vor Semegallen lant), kur pulkai buvo surikiuoti pagal vėliavas ir iškeliavo į Žiemgalą.
Prie itin plačios Skujainės (sen. vok. waßßer Schenen) upės[1] jie įkūrė karo stovyklą ir pakeliui pasiuntė žvalgus link artėjančių priešininkų. Lietuviai naktį statė tiltą per upę, o Ordino kariai, vadovaujami riterio Merkelino, ryte netikėtai užpuolė tuos žemaičius, kurie jau kėlėsi per tiltą. Lietuviai pradėjo bėgti atgal ir tiltas staiga sugriuvo. Mūšyje žuvo daug žemaičių ir valdovo Mažeikos sūnus, o Kurše paimtas į nelaisvę Daugavgryvos cistersų vienuolyno vienuolis Vigboldas Doselis (sen. vok. Wîcbolt Dosel) buvo išvaduotas. Ordino kariai pastatė naują tiltą ir su mūšio daina „hilf uns Sancta Marîâ zû vromen!“ (liet. „Padėk mums pavojuje, šventoji Marija!“) trimis vėliavomis puolė anapus upės buvusius žemaičius.
Mūšio metu žuvo vienas brolis ir trys vokiečiai bei dar daug žemaičių. Jų kunigaikštis Mažeika (sen. vok. kunic Maseke) buvo priverstas palikti karo grobį ir ginklus (šalmus, skydus, ietis, kardus ir 250 arklių) ir grįžti į Žemaitiją. Ordino broliai išlaisvino kuršius belaisvius, broliškai pasidalijo pelną ir per Jelgavą grįžo į Rygą.[2]