Mašikula

Château de Pierrefonds pilies bokštas su mašikulomis

Mašikula (pranc. mâchicoulis; angl. machicolation) – žemyn nukreipta anga tarp gynybinių sienų ar gynybinių bokštų viršutinės dantytos dalies konsolių, pro kurią į prie sienos esančius šturmuojančius būdavo mėtomi akmenys, pilamas verdantis vanduo ar aliejus, įkaitintas smėlis.

Mašikulos buvo sugalvotos viduramžiais, kai grįžo kryžiuočiai. Viršutinė dantyta gynybinės sienos dalis būna išsikišusi virš sienos pagrindinės dalies, kad būtų patogu pro mašikulas apmėtyti priešus. Panašią funkciją atlikdavo ir seniau naudotos laikinos medinės galerijos, kurios būdavo sumontuojamos gresiant apgulčiai. Mūrinė išsikišusi dalis su mašikulomis pranašesnė dėl didesnio atsparumo, nedegamumo ir nuolatinio paruoštumo.

Pavadinimas mašikula kilęs iš sen. pranc. machicoller, šis – iš sen. provanso kalbos žodžio machacol ir lot. *maccāre 'traiškyti' + lot. collum 'kaklas'. Į mašikulas panašios angos būdavo įrengiamos praėjimų lubose ir vadinamos angl. murder-holes 'žudymo angos' ar pranc. meurtrière.

Mašikulos buvo dažniau naudojamos Prancūzijos negu Anglijos pilyse. Anglijos pilyse jos dažnai būdavo tik praėjimuose, kaip kad buvo XIII a. Conwy pilyje.

Mašikulos buvo įrengtos ir Vilniaus Subačiaus vartuose, kurių bokštas architektūriniu požiūriu buvo vienas vertingiausių Vilniaus miesto gynybinėje sienoje.

Mašikulos vėlesnėje architektūroje

Vėliau mašikulų pavidalo elementus naudojo kaip puošmenis – tai būdavo įdubos tarp konsolių. Tokias netikras mašikulas naudojo nekarinių pastatų statyboje XIX ir XX a., pvz., Škotijos baroniniame (Scottish baronial style) ir neogotikos stiliuose.