Mėšlavežis

Mėšlavežis Vokietijoje (1963 m.)

Mėšlu mėžiami laukai. El Seritas, Naujoji Meksika, JAV

Mėšlavežis – žemės ūkio darbas, kai mėšlas mėžiamas iš tvartų ir gabenamas į dirbamus laukus.

Mėšlas nuo seniausių laikų naudotas kaip pagrindinė trąša, kol XIX a. pab. – XX a. jį palaipsniui pakeitė mineralinės trąšos. Baudžiavos laikais valstiečiai su savo darbo įrankiais ir arkliais turėjo išvežti mėšlą iš dvaro tvartų. Iš savo tvartų jį išvežti stengėsi talkomis, per vieną dieną. Į talkas kviesdavosi kaimynus ir gimines su savo darbo įrankiais ir arkliais. Vėliau, po baudžiavos panaikinimo vidutiniai ir turtingieji valstiečiai į mėšlavežį dar kviesdavosi atodirbininkus, samdydavo. Mėšlą iš tvartų paprastai veždavo prieš šienapjūtę; vėliau dalį jo išveždavo ir rudenį.

Mėšlavežio metu mėšlą kraudavo į vežimą (ratus; jie vadinti platūgėmis, kryplėmis), tada vyrai jį išversdavo, paaugliai į laukus veždavo valktį, o moterys laukuose iškratydavo. Iki XIX a. mėždavo su medinėmis dvinagėmis šakėmis geležiniais noragėliais, vėliau – su metalinėmis (išvertimui naudotos šakės, vadinamos kabliu, vertekliu, kanabėku – trinagės arba keturnagės, su užlenktais galais, o kratymui – nedidelės dvinagės arba trinagės šakės). Taip pat mėšlo krovimui tvarte naudoti kastuvai.

Būta papročio po mėšlavežio merginoms ir vaikinams laistytis vandeniu, rengtos pabaigtuvės.

Vėliau mėšlas iš tvartų imtas gabenti traktoriais, rankinis mėšlo mėžimas ir kratymas vietomis užsiliko mažesniuose ūkiuose.