Lodianas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Lodiano vieta Škotijoje

Lodianas (angl. Lothian /ˈloʊ.ði.ən/; škot. gėl. Lodainn; arch.škot. gėl. Labhdaidh) – istorinė Škotijos sritis Škotijos žemumoje (Pietryčių Škotija), esanti tarp pietinio Forto fjordo (angl. Firth of Forth) kranto ir Lamermjūro kalvų (angl. Lammermuir Hills).

Pagrindinis miestas yra Škotijos sostinė Edinburgas. Kiti svarbūs miestai yra Livingstonas, Batgitas (Bathgate), Linlitgou (Linlithgow), Pietų Kvinsferis (South Queensferry), Hadingtonas (Haddington), Tranentas (Tranent), Nort Berikas (North Berwick), Musselburgh, Dalkitas (Dalkeith), Bonnyrigg ir Danbaras (Dunbar).

Istoriškai Lodianu vadino provinciją, kuri apėmė dabartinį Lodianą ir Bordersą. VII a. šią teritoriją ėmė valdyti anglų Bernicija, vėliau šiauriausia karalystės Nortumbrijos dalis. Tai truko neilgai, nes anglų valdžia Lodiane sparčiai nusilpo po Dun Nechtain mūšio, kuriame anglai pralaimėjo piktams. Tai, kad Lodianas buvo kita šalis nei Nortumbrija rodo ir išlikęs jo britiškas (viena iš keltų kalbų) pavadinimas, kurį naudojo net Anglijos metraštininkai. 1018 m. Lodianą prisijungė Škotijos karalystė.[1]

Vėliau Lodianas buvo padalintas į 3 grafystes – Rytų Lodianas, Vidurinis Lodianas ir Vakarų Lodianas.

Etimologija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pavadinimas angl. Lothian, manoma, kilęs iš britų žodžio *Lugudūniānā (val. Lleuddiniawn) '(dievo) Lugo forto šalis'. Pirmas žinomas jo paminėjimas užfiksuotas Gododino šalies ankstyvojoje valų literatūroje.[2]

Populiari legenda, kad kraštas pavadintas pagal karalių Lotą, kuris Artūro legendose buvo Lodiano karalius.

Lodianas valdant anglams[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pradžioje Lodianas buvo apgyvendintas anglų ir sudarė dalį Bernicijos karalystės, kuri driekėsi piečiau, užimdama šiaurinę dabartinio Nortumberlando. Daug vietovardžių Lodianuose ir Borderse rodo, kad regione nuo VI a. anglų kalba regione jau buvo tvirtai prigijusi. Vėliau Bernicija susijungė su Deira ir sudarė Nortumbrijos karalystę.

Informacijos apie to meto Lodiano istorija turima mažai. Po to, kai skandinavai apsigyveno būsimojo Jorkšyro teritorijoje, Nortumbrijos teritorija buvo padalinta į du gabalus. Neaišku, kiek skandinavų įtaka paveikė anglų plitimą šiauriau Tiso upės. Bernicija toliau egzistavo kaip atskira teritorija, kartais minima, kad ją valdė karalius, likusiais atvejais – eldormanas (erlas). Bernicija tuo metu atitolo nuo kitų anglų teritorijų dėl savo ryšių su kitomis krikščionių karalystėmis dabartinės Škotijos teritorijoje. Manoma kad jos ryšiai su piečiau buvusiomis vikingų (skandinavų) valdytomis teritorijomis buvo menki. Metraštininkas Roger of Wendover rašė, kad Anglijos karalius Edgaras Taikusis 873 m. škotų karaliui suteikė titulą Laudian, su sąlyga, kad šis atvyks į jo dvarą, kai anglų karalius ar jo įpėdiniai bus karūnuojami. Viduramžių istorikai paprastai pripažįsta, kad tai buvo momentas, nuo kada Lodianas perėjo škotų valdžion.

Vilhelmas I Užkariautojas buvo įsiveržęs į Lodianą ir persikėlęs per Forto upę[3], bet Lodiano neaneksavo. Tuo metu „Anglosaksų kronikose“ Lodianas vadintas Loðen ar Loþen. Apie 1091 m. „Anglosaksų kronikose“ aprašyta, kaip škotų karalius Malkolmas III „su savo kariuomene iš Škotijos įžengė į Lodianą“, o valdant Škotijos karaliui Dovydui I Lodiane gyvenę žmonės buvo vadinti karaliaus „angliškaisiais“ pavaldiniais.

Pavadinimas Laudonia nuo 1578 m. vartotas vyskupo Leslie Škotijos žemėlapyje. 1654 m. John Blaeu žemėlapyje ši teritorija užrašyta kaip Louthiana.[4]

Kalba[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pasitraukus romėnams Lodiane vyravo gyventojai, kalbėję britų kalba (angl. Brittonic language, kuri paprastai vadinama kambrų kalba (angl. Cumbric language) ir kuri buvo labai artima valų kalbai. Valų tradicijoje Lodianas yra dalis val. Hen Ogledd ('Senoji Šiaurė'). Tuos laikus primena tokie vietovardžiai kaip Lothian, Tranent, Linlithgow ir Penicuik.[5]

Lodianas buvo vienas iš kelių žemyninės Škotijos regionų, kur škotų gėlų kalba niekada nevyravo, tačiau jame yra keletas gėliškos kilmės vietovardžių[5][6]. Pvz., Dalry, Currie, Balerno ir Cockenzie. Teigiama, kad jie atsirado dėl „laikinos okupacijos... [ir] gėliškai kalbėjusių žemvaldžių aristokratų bei jų šalininkų buvimo apie 150-200 metų“.[7]

Einant laikui dėl įvairių veiksnių Lodiano ir Nortumbrijos kalba, t. y. šiaurinė vidurinės anglų kalbos atmaina, žinoma kaip Inglis (ankstyvoji škotų kalba angl. Early Scots), ėmė išstumti gėlų kalbą kaip Žemutinės Škotijos kalbą. Po kurio laiko ši kalba imta vadinti Scottis ('škotų kalba'). Šis terminas anksčiau reiškė gėlų kalbą, kurią angliakalbiai vėliau ėmė vadinti Erse ('airių kalba'). Šis pavadinimas dabar laikomas paniekinančiu. Šiuolaikinių Lodianų dialektai kartais laikomi dalimi centrinės škotų kalbos.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. „Ancient Lothian Timeline“. cyberscotia.net. 
  2. Koch, John, Celtic Culture, ABC-CLIO, 2006, p. 1191.
  3. Anglosaksų kronikos
  4. C McWilliam (1978). The Buildings of Scotland, Lothian. Penguin. ISBN 0-14-0710-66-3.
  5. 5,0 5,1 „Ancient Lothian“. cyberscotia.net. 
  6. Craig Cockburn. "Gaelic roots need to be unearthed", BBC News, 2005-11-02.
  7. W. F. H. Nicolaisen (2001). Scottish Place Names. John Donald Publishers. ISBN 0-85976-556-3.