Liunevilio rūmai

Koordinatės: 48°35′42″ š. pl. 6°29′33″ r. ilg. / 48.59500°š. pl. 6.49250°r. ilg. / 48.59500; 6.49250
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

48°35′42″ š. pl. 6°29′33″ r. ilg. / 48.59500°š. pl. 6.49250°r. ilg. / 48.59500; 6.49250

Rūmų vaizdas iš kiemo pusės

Liunevilio rūmai (pranc. Château de Lunéville) – rūmai ir prie jo esantis parkas Prancūzijos Lotaringijai priklausančiame Liunevilio mieste. Valstybės saugomas istorijos paminklas (pranc. Monument historique).[1]

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Stanislovui Leščinskiui priklausiusi knyga su Lietuvos–Lenkijos valdovo herbu viršelyje (Liunevilio rūmų muziejaus eksponatas).

Lotaringijos hercogams priklausę rūmai Liunevilyje žinomi nuo XIII a. Dabartinį pastatą hercogo Leopoldo paliepimu pastatė architektas Germain Boffrand ir garsūs statybų meistrai Pjeras Bourdict bei Nicolas Dorbay. Dalis statinių negrįžtamai sudegė 1719 m. gaisro metu. Dėl įspūdingo dydžio ir tobulų barokinių formų naujuosius rūmus amžininkai pavadino „Lotaringijos Versaliu“.

1766 m. Liunevilio rūmuose kilo gaisras, kurio metu nuo gautų traumų mirė buvęs Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis, o vėliau paskirtas Lotaringijos hercogu, Stanislovas Leščinskis. Šis įvykis iššaukė galutinį Lotaringijos prijungimą prie Prancūzijos. Napoleono valdymo metu šiame pastate 1801 m. tarp Austrijos ir Prancūzijos buvo pasirašyta Liunevilio taikos sutartis, reiškusi antrosios antiprancūziškos koalicijos žlugimą.

Dabartiniu metu dalis patalpų priklauso Prancūzijos gynybos ministerijai ir dalis – Merto ir Mozelio departamentui. 2003 m. rūmuose kilo eilinis gaisras, vėl stipriai apnaikinęs pastatą. Nuostoliai buvo tokie dideli, kad departamento gyventojai ėmė rinkti papildomas pinigines lėšas.[2]

Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Nebahat Avcioğlu. A Palace of One’s Own: Stanislas I’s Kiosks and the Idea of Self-Representation.// The Art Bulletin, 2003
  • Pierre Boye. Le château du roi Stanislas en Lorraine – Paris, Nancy: Editions Berger-Levrault, 1910
  • Pierre Boye. La cour polonaise de Lunéville (1737–1766) – Paris, Nancy, Strasbourg: Editions Berger-Levrault, 1926
  • Pierre Boye. Le chancelier Chaumont de la Galaizière et sa famille – Nancy, 1939
  • Stéphanie Chapotot. Les jardins du roi Stanislas en Lorraine. Préface de François Pupil – Metz; Editions Serpenoise, 1999
  • P. Eleanor Delorme. Garden Pavilions and the 18th Century French Court – Woodbridge, Suffolk: Antique Collectors’ Club, 1996
  • Albert France-Lanord. Emmanuel Héré: architecte du roi Stanislas. – Nancy: Presses Universitaires de Nancy & Metz: Editions Serpenoise, 1978
  • Emmanuel Héré. Chataux, Jardins Et Dépendances En Lorrain. Recueil des Plans elevations et coupes sant Geometralea qu’en Perspective Des Chateaux Jardins, et Dependances Que le Roy de Pologne occupe en Lorraine y compria lai Batimata qu’il afair clou, Ainsi que les changements considerablea les decorations Et autres enrichissemens qu’il a fait faire A ceux qui etoiem deja Construitive Le tout dirigé et dedié a Sa Majesté Par M. Heré son Premier Architecte. Se vend à Paris chez François Graveur ord. De sa Majesté rue et prèsle portrait St. Landry en la Cité. – Paris: Hrsg. Léonce Laget, 1753/1979
  • Pierre Marot. La Place royale de Nancy, image de la réunion de la France – Nancy, 1966
  • Jan Ostrowski. L’œuvre architecturale du roi Stanislas en Lorraine, 1737–1751 – Nancy, 1972
  • M. l’Abbé Poroyart. Histoire de Stanislas Ier, Roi de Pologne, Duc de Lorraine et de Bar – Paris: Delalain, 1826
  • Julia Rau von der Schulenburg. Emmanuel Héré, Premier architecte von Stanislas Leszczynski in Lothringen. 1705–1763 – Frankfurter Forschungen zur Architekturgeschichte. Bd. 4., Berlin: Gebr. Mann Verlag, 1973