Liudvikas Jakavičius

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Bullet purple.png
Bullet purple.png
Liudvikas Jakavičius
Liudvikas.JPG
Gimė: 1871 m. kovo 22 d.
Akmenė, Mažeikių apskritis
Mirė: 1941 m. rugpjūčio 20 d. (70 metų)
Anykščiai
Sutuoktinis(-ė): Honorata Grimalauskaitė-Jakavičienė
Vaikai:

Gražina Jakavičiūtė-Šaltenienė, Liudas Jakavičius-Grimalauskas, Donatas Bronislovas Jakavičius-Grimalauskas

Veikla: spaudos darbuotojas, teatro režisierius, aktorius, žurnalistas, knygnešys
L. Jakavičiaus namas Anykščiuose
Medis, pasodintas Liudviko Jakavičiaus (Šiauliai)
Knyga, parašyta Liudvikas Jakavičius 1907 m.

Liudvikas Jakavičius (slapyvardis Lietuvanis, 1871 m. kovo 22 d. Akmenėje, Mažeikių apskritis – 1941 m. rugpjūčio 20 d. Anykščiuose) – Lietuvos spaudos darbuotojas, kalendorių ir knygų leidėjas, teatro režisierius, aktorius, žurnalistas, knygnešys.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Baigė Akmenės pradžios mokyklą. 18881890 m. tarnavo raštininku Papilėje. Nuo 1888 m. palaikė ryšius su knygnešiu Boleslovu Šiušiu (1860–1924 m.), gaudavo iš jo draudžiamos lietuviškos spaudos ir ją platindavo, kol buvo įtartas nelegalia veikla ir iš tarnybos atleistas, turėjo bėgti ir slapstytis.

1891 m. apsigyveno Rygoje (Latvija). 1891–1895 m. dirbo raštininku uosto valdyboje, 1895–1896 m. Rygos VI nuovados taikos teisme, nuo 1896 m. Rygos–Oriolo geležinkelio valdyboje.

Baigė penkias klases Rygos realinėje gimnazijoje. Platino lietuvišką spaudą, įvairiausiais būdais per savo tarnybą parsisiųsdamas jos iš Prūsijos. 1895 m. žandarams pas jį teisme aptikus „Varpo“ numerį, buvo trumpai kalintas Rygos citadelės kalėjime, paskui visus metus policijos slaptai sekamas. 1900 m. žandarai vėl krėtė jo butą, paėmė daug rankraščių ir laiškų, paskyrė dviejų savaičių kardomąjį areštą.

L. Jakavičius dalyvavo Rygos lietuvių veikloje, prisidėjo prie Pašalpos draugijos steigimo ir dalyvavo jos chore. 1898 m. šioje draugijoje suorganizavo scenos mėgėjų būrelį ir režisavo pirmąjį lietuvišką spektaklį, paskui buvo nuolatinis spektaklių režisierius ir aktorius. 1901 m. įkūrė nelegalią spaudos rėmimo ir platinimo draugiją „Šviesa“, bendradarbiavo „Varpe“ ir „Ūkininke“. 1902 ir 1903 m. dukart buvo nuvykęs į Tilžę ir perdavė Rygos lietuvių surinktus pinigus lietuviškiems leidiniams leisti, grįždamas parsigabeno draudžiamos spaudos. 1903 m. žandarai per kratą jį vėl įtarė ryšiais su spaudos platintojais, bet rimtų įkalčių nerado.

Iškart po lietuviškos spaudos draudimo panaikinimo 1904 m. Rygoje atidarė knygyną „Lietuva“, ilgainiui turėjusį 4 filialus Lietuvoje, o netrukus, 1905 m. įkūrė savo spaustuvę, kurioje leido kalendorius, praktinio pobūdžio knygeles, elementorius, maldaknyges, katekizmus, sapnininkus, periodinius leidinius: 19061907 m. „Juokdarys“, nuo 1907 m. „Juokų kalendorius“, 19091915 m. „Rygos naujienos“, [1] dažnai pasirašytus Lietuvanio vardu.

Nuo 1908 m., gavęs valdžios leidimą, savarankiškai organizuodavo lietuviškus vakarus, kol 1909 m. įkūrė Rygos lietuvių teatro draugiją „Žaislas“ ir jai vadovavo. Draugija plėtojo mėgėjų teatro veiklą: pastatė Aleksandro Fromo-Gužučio „Gedimino sapną“ ir „Gudrią našlę“ (1911 m.), Mato Grigonio „Alkaną Jonuką“ (1911 m.), Broniaus Laucevičiaus-Vargšo „Žmones“ (1913 m.). Jis pats dainavo solo ir chore, režisavo, sakė monologus, spektakliuose vaidino daugiausia komiškus vaidmenis.

1915–1918 m. gyveno Sankt Peterburge. 1919 m. spalio mėn. verslą perkėlė į Šiaulius. 1919–1938 m. buvo žymiausias Šiaulių knygininkas, turėjo knygyną „Lietuva“. Čia jis atkūrė ir scenos mylėtojų draugiją „Žaislas“, o nuo 1927 m. režisavo VII šaulių kuopos sceninius pastatymus Šiauliuose. Leido kalendorius, nuo 1920 m. ėjusius dideliu tiražu.

L. Jakavičius laikomas stambiausiu privačiu leidėju tarpukario Lietuvoje pagal išleistų leidinių tiražų dydį. Jis pats leido įvairiausius kalendorius, humoristinius ir praktinius leidinėlius, atvirukus, jo leidinių tiražas per 20 metų buvo daugiau kaip 2 mln. egzempliorių. Kai kurie jo leidiniai buvo uždrausti ar konfiskuoti dėl tuometinės valdžios kritikos ar kitų priežasčių.

1924 m. su Jonu Šliūpu, Jonu Orintu ir kitais Šiauliuose įsteigė laisvamanių etinės kultūros draugiją, ilgą laiką buvo jos iždininkas. 1928 m. suvaidino Krivių Krivaitį savo darbo scenoje 30-mečiui paminėti. Senatvėje, pasitraukdamas iš leidybinės veiklos, 1938 m. knygyną perleido Feliksui Maksvyčiui (1909–2008), o pats 1940 m. persikėlė gyventi į žmonos tėviškę Anykščius. 1939 m. už nuopelnus Lietuvai apdovanotas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino ordinu.

Mirė 1941 m. rugpjūčio 20 d. Anykščiuose. Buvo vedęs, žmona Honorata Grimalauskaitė-Jakavičienė iš Anykščių – kilmingų Lietuvos ir Lenkijos didikų palikuonė, švietėja, visuomenininkė. Duktė Gražina Jakavičiūtė-Šaltenienė (1907–1995) – aktorė, sūnus Liudas Jakavičius-Grimalauskas (1910–1998) – muzikantas pianistas ir kompozitorius, emigrantas Argentinoje. Anūkai Graciela Isabel Jakavičius (Marcia Bell) (g. 1951 m.) – aktorė, dainininkė ir kompozitorė, Carla Rigg – dizainerė. Gražina Šaltenytė Svilienė – kino kritikė (g. 1938), Liudas Šaltenis – muzikologas (1941–1994). Proanūkis (Carlos Rigg sūnus) Liudvikas Jakavičius-Grimalauskas – advokatas (g. 1984 m.), proanūkis (Gražinos Šaltenytės-Svilienės sūnus) Tomas Svilas (g. 1973 m.), proanūkė (Liudo Šaltenio dukra) Jurgita Šaltenytė (g. 1974 m.).

Kūryba[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nuo 1900 m. iki senatvės rašė daugiausia satyrinius kūrinius proza ir poezija, kūrė komedijas ir kupletus, pritaikė juos scenai. Dalį leidinių publikavo periodikoje: „Ūkininke“, „Varpe“, „Naujienose“ ir kitur, išleido slapyvardžiais Lietuvanis, L. Būblelis ir L. B-lis-Skurdžius.

Taip pat parašė ir išleido atsiminimus iš lietuvių spaudos draudimo laikų „Lietuvos dievai! Dėkoju jums, kad padėjote man sėkmingai su caro žandarais už lietuvių spaudą kovoti“ (1939 m.). Tačiau didelė tiražo dalis, kaip ir atsiminimų rankraštis, sovietinės valdžios buvo konfiskuotas ir 1948 m. birželio mėn. sudegintas kartu su visu kitu F. Maksvyčio „Žiedo“ knygyno turtu Šiauliuose.

Bibliografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • 1905 m. Lietuvių naminis draugas (kalendorius)
  • 1906–1907 m. Juokdarys (satyros laikraštis)
  • 1907 m. Juokų kalendorius
  • 1909 m. Artistų patarėjas (publicistika)
  • 1909–1911 m. Juokai be pinigų, I–III dalys (satyros rinkinys)
  • 1924 m. Geras pelnas – lengva duona: pamokymai kaip reikia kaimuose knygomis, paveikslais ir kitomis mažmožių prekėmis prekiauti
  • 1924 m. Teismas (komedija)
  • 1927 m. Linksmųjų monologų pasakotojas: vakarų-vakarėlių programai užpildyti-palinksminti (satyros rinkinys, kitas leidimas – 1935 m.)
  • 1927 m. Džiaugsmas per ašaras (drama)
  • 1929 m. Juokų milteliai: linksmūs vakarėliams paįvairinti kupletai su gaidomis
  • 1929 m. Meilės ir tarnybinių laiškų, elgimosi ir prašymams rašyti vadovėlis Lietuvos jaunuomenei
  • 1930 m. Kaip prisivilioti sau bernelį arba išsirinkti gyvenimo draugą: patarimai mergaitėms, norinčioms patikti vaikinams
  • 1932 m. Ką turi žinoti jauna mergaitė prieš ištekėsiant: mergaitėm pirm vestuvių patarimai
  • 1935 m. Kaip prisivilioti sau mergelę arba išsirinkti žmoną: patarimai vyrams norintiems patikti dailiajai lyčiai (moterims)
  • 1936 m. Linksmų valandų dainelės
  • 1939 m. Lietuvos dievai; Atsiminimai iš lietuvių spaudos draudimo laikų, Šiauliai, 1939 m.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Žurnalistikos enciklopedija. – Vilnius: Pradai, 1997. – 180 psl.
  • Striogaitė D. Liudvikui Jakavičiui-Lietuvaniui 125: Lankstukas. – Šiaulių Aušros muziejus, 1996.
  • Almantas Šlivinskas. Netyrinėta šiauliečio Liudviko Jakavičiaus leidybos sritis
  • Šlivinskas A. Lietuvanis – šiaučių, kriaučių ir tarnaičių prusintojas, Mikaldos pranašysčių leidėjas // Kultūros barai, 2011 Nr. 4, p. 75-82
  • Leonas Peleckis-Kaktavičius. BALTAS LAPAS - LYG ALTORIUS. - Esė. Klaipėda: Rytas, 1995. - Buvo tai pavasarį auksinį...