Liubešivas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
 NoFonti.svg  Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į šaltinius.
Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.


Liubešivas
ukr. Любешів
Lyubeshiv aerial photo.jpg
Liubešivas iš lėktuvo

Liubešivas
51°45′0″ š. pl. 25°29′0″ r. ilg. / 51.75000°š. pl. 25.48333°r. ilg. / 51.75000; 25.48333 (Liubešivas)Koordinatės: 51°45′0″ š. pl. 25°29′0″ r. ilg. / 51.75000°š. pl. 25.48333°r. ilg. / 51.75000; 25.48333 (Liubešivas)
Laiko juosta: (UTC+2)
------ vasaros: (UTC+3)
Valstybė Ukrainos vėliava Ukraina
Sritis Voluinės sritis Voluinės sritis
Rajonas Liubešivo rajonas
Gyventojų (2017) 5 793
Plotas 3,39 km²
Tankumas (2017) 1 709 žm./km²
Altitudė 151 m
Commons-logo.svg Vikiteka LiubešivasVikiteka

Liubešivas (ukr. Любешів) – miesto tipo gyvenvietė Ukrainoje, Voluinės srityje. 6500 gyventojų. Per miestelį teka Stochido upė.


 Broom icon.svg  Šį puslapį ar jo dalį reikia sutvarkyti pagal Vikipedijos standartus.
Jei galite, sutvarkykite.

Pirmą kartą Liubešivo paminėtas rašytiniuose šaltiniuose 1484 m. rugsėjo 18 d. (Tuo metu Liubešivas buvo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sudėtyje) dokumente (rusų kalba) "Nutarimas dėl Olbiazo, Liubešievo, Biskupičo ir Rosnų valdų padalijimo su kaimais tarp M. Dorkgevičiaus ir J. Dovoinovičiaus. " Šis dokumentas yra Lietuvos metrikoje ir saugomas Maskvoje, Centriniame valstybiniame senovės aktų archyve (389 fondas, Lietuvos metrika, 1 aprašas, 4 knyga, 1333 lapas). Šiame dokumente teigiama, kad Liubešivas yra daug senesnis, nes 1484 m. jis jau buvo, plėtėsi, ir net per teismą buvo dalijami jo aplinkiniai dvarai.

1547 m. Liubešivas atiteko grafui Levui Obrozcovui. Vėliau, 1569 m. karaliui Žygimantui Augustui atidavus Lenkijai Voluinę ir kitas pietines Lietuvos žemes, Lubešivas, kartu su apylinkėmis, išliko Lietuvos sudėtyje ir iki pat 1795 m. priklausė Brastos vaivadijai. 1653 m. Totoriai sudegino Liubešivą. Tačiau gyvenvietė pamažu atsigavo. XVII amžiaus pabaigoje, 1684 m., Lietuvos maršalka, Liubešivo savininkas Janas Karolis Dolskis, Liubeševe įkūrė pijorių vienuolyną. Vėliau, 1761 m. Braclavo kaštelionas Janas Čarneckis įsteigė kapucinų vienuolyną.

Pijoriai Liubešive įsteigė ir ilgą laiką išlaikė mokyklą, kuri XIX a. pradžioje buvo globojama Vilniaus universiteto. Čia mokėsi daug žymių Ukrainos ir Lenkijos kultūros ir mokslo veikėjų, tarp kurių žinomiausias buvo Trijų tautų didvyris Tadas Kosciuška, kuris pas Liubešivo pijorius mokėsi 1753–1758 metais. Katalikiškas pijorių ordinas paliko ryškų pėdsaką ne tik Lietuvos, bet ir Ukrainos mokyklų istorijoje. Taip pat ir šiais laikais pijoriai dešimtyse šalių darbuojasi švietimo srityje: Ispanijoje, Lenkijoje, Italijoje, Prancūzijoje, Austrijoje, Čekijoje, Japonijoje, JAV, Kanadoje ir beveik visose Pietų Amerikos šalyse. Deja, Liubaševe pijorių įsteigtos mokyklos veikla nutruko 1939 m., prasidėjus Antrąjam pasauliniam karui.

Po trečiojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo 1795 m., Liubešivas buvo įjungtas į Rusijos imperiją ir tapo Minsko gubernijos Pinsko ujėzdo dalimi. 1817 m. sudegė kapucinų vienuolynas Liubešive. Beveik viską sunaikino ugnis, todėl kapucinai paliko savo namus. 1828 m. vienuolyno įkūrėjo sūnus Pranciškus Vladislavas Čarneckis paprašė Rusios provincijos vyresnybės atsiųsti kelis vienuolius bažnyčiai ir vienuolynui atstatyti. Iš pradžių provincijos taryba atsisakė dėl to, kad sudegė beveik visas vienuolynas. Tačiau kitais metais pasiūlymas buvo priimtas ir tėvas Janas Kantas buvo paskirtas vienuolyno vyresniuoju ir buvo atsakingas už šventovės ir vienuolyno atstatymą. 1832 m. rusų vyriausybė likvidavo kapucinų vienuolyną Liubešive. 1926 m. sausio 2 d. Pinsko vyskupijos vyskupas ordinaras Sigmundas Lozynskis padovanojo kapucinams senojo Liubešivo vienuolyno griūvėsius. Po dvejų metų buvo nuspręsta atstatyti vienuolyną. 1931 m. ordino generolas kun. Melchioras paprašė Varšuvos provincijos komisariato komisaro tėvo Danieliaus suformuoti Rytų apeigų kapucinų centrą. Šiam vaidmeniui idealiai tiko vienuolynas Liubešive. 1933 m. balandžio 25 d. Tėvas Melchioras pranešė tėvui Danieliui, kad jis priima Rytų misiją. Tėvas Kirilas Fermontas iš Olandijos buvo paskirtas pirmuoju misijos rektoriumi Liubešive. Per trumpą laiką olandų slavų apeigų kapucinai atstatė šventovę ir vienuolyną. 1935 m. balandžio 30 d. Liubešive buvo užregistruotas vienuolynas, o tų pačių metų rugsėjo 7 dieną vyskupas Mykola Černeckis pašventino bažnyčią ir suteikė jai Šv. Pranciškaus Asyžiečio vardą. Tačiau 1939 m., atėjus sovietų valdžiai, kapucinai vėl turėjo palikti savo vienuolyną.

Pirmasis bandymas paskelbti sovietų valdžią Liubešive įvyko 1920 m., tačiau šis bandymas buvo nesėkmingas, nes jį nuslopino lenkų legionieriai, o 1921 m. Liubešivo regionas buvo įjungtas į Lenkijos valstybės sudėtį. 1939 m. rugsėjo 30 d. Liubešivas kartu su kitomis Rytinėmis Lenkijos žemėmis tapo TSRS dalimi ir buvo priskirtas Ukrainos sovietinei respublikai. 1940 m. sausio 18 d. Ukrainos TSR Aukščiausiosios Rados Prezidiumo dekretu buvo įkurtas Liubešivo rajonas, kaip Voluinės srities dalis, jo centru tapo Liubešivas.

Nasze kościoły. Opis wszystkich kościołów i parafij znajdujących się na obszarach dawnej Polski i ziemiach przyległych. Tom II: Archidjecezja Mińska / Pod redakcją ks. Józefаta Żyskara. Zeszyt 17. Warszawa: [s.n.], 1913, p. 298-300.