Linkuvos dvaras (Kaunas)

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

Koordinatės: 54°55′45.34″ š. pl. 23°52′14.37″ r. ilg. / 54.9292611°š. pl. 23.8706583°r. ilg. / 54.9292611; 23.8706583

Linkuvos dvaras
Linkuvos dvaro gyvenamasis namas 2011 m.
Linkuvos dvaro gyvenamasis namas 2011 m.
Vieta Mosėdžio g. 62, Linkuva,
Šilainių seniūnija, Kaunas
Įkurtas XVI a.
Rūmų stilius Mūrinis
Bajorų giminės Jonas Vydra, bajorai Mlodzianovskiai, Mykolas Končius, Juozapas Fergisas, Anupras Zabiela, J. Strumila, arkivyskupas Juozapas Jonas Skvireckas
Parkas Pavieniai želdynai, tvenkinys
Pastatų būklė Daugiabutis gyvenamasis namas
Savininkas Privatizuotų butų savininkai

Linkuvos dvaras – buvusi dvaro sodyba dab. Kauno miesto dalyje Linkuvoje, Šilainių sen. Dvaro sodybos fragmentai plyti šiaurės vakarinėje dalyje prie Kauno vakarinio aplinkkelio Via Baltica. Lengvai randamas pagal kelio nuorodas iš plataus Baltų prospekto. Išlikusi dvaro sodyba – kultūros paminklas. 1996 m. dvaro rūmai įrašyti į kultūros paveldo registrą.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Dvaro pastatas nuo Mosėdžio gatvės
Šilainių prancūzų karių kapinių paminklas, kurio įraše bylojama apie Strumilos dvare 1812-1814 m. apsistojusius ir mirusius prancūzų kareivius

Linkuvos kaimas ir dvaras pradėjo kurtis XVI a. pirmoje pusėje. Dvaras per savo gyvavimo šimtmečius turėjo daug savininkų.

  • Jonas Vydra (XVI a. viduryje).
  • Bajorai Mlodzianovskiai (XVII a.). 1680 m. jėzuitų ordino vienuolis Andrius Mlodzianovskis paveldėtą dvaro dalį padovanojo Kauno jėzuitų kolegijai, kuriai valdant (iki 1773 m.) dvaras suklestėjo. Buvo įrengta koplyčia, pastatyti mūriniai rūmai, arklidės, tvartai, oficina, svaigalų varykla.
  • Pavieto iždininkas Mykolas Končius (po jėzuitų ordino panaikinimo, kai dvaras atiteko valstybės iždui).
  • Bajoras Juozapas Fergisas (XVIII a.). Jam valdant vykdyta dvaro rūmų rekonstrukcija, panaikinta koplyčia, pastatyta medinė bažnytėlė. 1779 m. dvaro plane buvo pažymėti keturi tvenkiniai. Didžiausias iš jų išlikęs iki šių dienų.
  • Anupras Zabiela (nuo 1797 m.).
  • Buvęs Tiškevičiaus dvaro ūkvedys J. Strumila (XIX a. pradžioje). Pagrindinis dvaro pastatas buvo rekonstruotas, sutvarkytas parkas. Per Pirmąjį pasaulinį karą įvykęs gaisras sunaikino medinius pastatus. Čia vokiečiai buvo įrengę belaisvių stovyklą.
  • Kauno arkivyskupija (nuo 1922 m.). 1926 m. įgyvendinant žemės reformą dvaras buvo išparceliuotas, jo žemės išdalintos bežemiams valstiečiams, Lietuvos nepriklausomybės kovų savanoriams.
  • Kauno arkivyskupas Juozapas Jonas Skvireckas (19271940 m.). Jo šeimininkavimo laikotarpis laikomas dvaro „renesansu". Dvaras su 46 ha žemės sklypu, jo aplinka buvo gražiai sutvarkyta: kieme iš fontanų tryško vanduo, žydėjo gėlės. Aplink dvarą buvo įkurtas parkas su retų rūšių medžiais, užtvenktas Veršvo upelis, kuriame buvo gausu žuvų, užveistas didžiulis sodas, vynuogynas, pastatytos naujos arklidės, kiti ūkiniai pastatai. Rekonstruoti rūmai, buvęs trijų aukštų svirnas, pristatyta dviaukštė rūmų dalis, balkonas su išorės laiptais. Reprezentacinę rūmų dalį papuošė du fontanai. Parke iš betono pastatyta Šv. Jono koplytėlė, Švč. Mergelės Marijos ir sėdinčio arkivyskupo skulptūros. Įamžinant krikščionybės Lietuvoje 550 metų sukaktį prie pat tvenkinio šlaito arkivyskupo rūpesčiu ir lėšomis 1936 m. pastatyta Kristaus Karaliaus skulptūrinė kompozicija, kurią suprojektavo ir įgyvendino vienuolė kazimierietė sesuo Leonarda (Marijona Šmulkštytė, 1893–1972). Šis Lietuvos bažnytinės provincijos įkūrimo 10 metų jubiliejaus statinys įtrauktas į Kultūros paveldo registrą (unik. kodas 32656).[1]
  • Lietuvos veterinarijos akademija (nuo 1951 m.). Dvaro sodyboje buvo įkurtas akademijos mokomojo ūkio „Bolševikas“ gamybinis centras. Ūkiniuose pastatuose buvo kiaulidės. Tuo laikotarpiu sunyko sodas, Šv. Jono koplytėlė smarkiai apgadinta, neišliko skulptūra „Poilsis“, kurioje buvo vaizduojamas arkivyskupas J. Skvireckas, Švč. Mergelės Marijos skulptūra iškelta į netoliese esančias Linkuvos kapinaites. Buvo pristatyta naujų ūkinės paskirties pastatų.
  • Kauno miesto savivaldybė (1992 m.).

Dvaro atkūrimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Tvenkinys prie dvaro

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, Linkuvos dvarą buvo numatyta įtraukti į grąžinamų objektų sąrašą, tačiau paaiškėjo, kad nei Bažnyčia, nei Vyriausybė neturi reikiamų lėšų šiai sodybai atkurti. Dvaro rūmuose gyvenantiems žmonėms buvo leista privatizuoti butus. Linkuvos dvaro architektūros vertę 1993 m. nustatė habil. dr. V. Levandauskas ir architektė D. Puodžiukienė.

Buvo patvirtintas specialus Linkuvos dvaro teritorijos planas, nustatytos dvaro ribos. Planas buvo patvirtintas Kultūros vertybių apsaugos departamento. Kauno miesto savivaldybė iš gamtosaugai skirtų lėšų yra tvarkiusi tvenkinį, jo krantus, parko teritoriją. Vykusių talkų metu buvo valoma visa dvaro teritorija. Taip pat buvo įrengta siurblinė, kad kanalizacijos nuotekos patektų į „Kauno vandenų“ tinklus. Objekto neaplenkia švarinimo akcijos „Darom“ ir kt.[2]

Būklė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Linkuvos dvaras dabar yra Veršvo kraštovaizdžio draustinio teritorijoje. Nors draustiniuose draudžiama šiukšlinti, niokoti gamtą, bet čia to nepaisoma. Anksčiau buvę gražūs paminklai dabar apaugę samanomis, apdaužyti, aprašinėti, apsupti nepraeinamais brūzgynais, pagaliau ir patys nuo laiko sunykę. Aptrupėjusios originalios skulptūros, neveikiantis fontanas, menkai prižiūrimas tvenkinys ir pagrindinis pastatas – taip šiandien atrodo dvaras, kurį dvarininkai puoselėjo beveik penkis šimtmečius.[3] Dvare ir jo priestate yra per dešimt butų, kurie yra privatizuoti ir juose gyvena šeimos. Tuo metu buvo tikimasi, kad leidus privatizuoti pastatą, savininkai pasirūpins savo turtu ir aplinka, tačiau šiuo metu dvaras merdi, jam priklausianti teritorija yra apleista.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. „Šv. Jono Krikštytojo koplyčia“. Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registras. Nuoroda tikrinta 2014-12-01. 
  2. „Undinė Diana Tumavičienė. Kultūros, gamtos ir žmonių interesų triptikas Linkuvos dvare“. Bernardinai.lt. 2009-06-11. Suarchyvuotas originalas 2016-03-06. Nuoroda tikrinta 2017-02-17. 
  3. „Siekiama atgaivinti Linkuvos dvarą“. delfi.lt. 2007-06-29. Suarchyvuotas originalas 2016-05-07. Nuoroda tikrinta 2017-02-17. 

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • K. Marcinauskas. „Dviračiu po Vidurio ir Šiaurės Lietuvą“. – Kaunas, 1998. – [D.] 6. – p. 26–27.
  • I. Semaškaitė. „Kauno miestas“. – Iliustr. // Lietuvos dvarai: dviejų tomų žinynas. – Vilnius, 2009. – T. 1. – p. 26–31.
  • I. Semaškaitė. „Linkuva“. – Iliustr. // Lietuvos dvarai: enciklopedinis žinynas. – Vilnius, 2010. – p. 213.
  • D. Kandrotienė ir V. Kandrotas. „Linkuvos dvaras“. // 153 įdomiausi Lietuvos dvarai. – Kaunas, 2011. – p. 70–71.
  • L. Stebulė. „Mozaika Linkuvos dvaro tema“. – Iliustr. // Artuma. – 2005, Nr. 11, p. 16–18.
  • A. Staškevičius. „Pakaunės dvarų likimai“. – Iliustr. // XXI amžius. – 1997, lapkričio 5, p. 5–6.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]