Lietuvos energetikos institutas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

Koordinatės: 54°53′42″ š. pl. 23°57′15″ r. ilg. / 54.89500°š. pl. 23.95417°r. ilg. / 54.89500; 23.95417

Logotipas
Instituto pastatas Kaune, Breslaujos g. 3

Lietuvos energetikos institutas (LEI) – Lietuvos energetikos mokslo tyrimo įstaiga Kaune, Breslaujos g.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1948 m. Lietuvos mokslų akademija įsteigė Technikos mokslų institutą, kuriame buvo Energetikos, Metalų technologijos, Tekstilės technologijos, Statybos bei inžinerinių konstrukcijų, Technikinės fizikos poskyriai. Institutui vadovavo akademikas Juozas Indriūnas. Darbams vadovavo Kauno Politechnikos instituto, Vilniaus valstybinio universiteto darbuotojai bei auklėtiniai. Institute plečiant tyrimus įvairiose technikos mokslų srityse, giliau nagrinėjant gamybos procesus, tyrimų metodika bei teorinis nagrinėjamų klausimų sprendimas vis glaudžiau ėmė sietis su fizika. Jos problemas taip pat reikėjo nagrinėti, tuo labiau, kad jau pokario metais padaugėjo ir specialistų fizikų, galinčių jas gvildenti. Tad 1952 m. spalio mėn. Technikos mokslų institutas reorganizuotas į Fizikos-technikos institutą.

1956 m. atskirų instituto sektorių laboratorijų ar jų grupių bazėje Kaune įkurti Statybos ir architektūros institutas bei Lietuvos žemės ūkio mechanizacijos ir elektrifikacijos institutas, o Vilniuje – Fizikos ir matematikos institutas (kurio bazėje susikūrė Fizikos institutas, Matematikos ir kibernetikos institutas bei Puslaidininkių fizikos institutas. Pertvarkius Fizikos-technikos institutą įkurtas ir Energetikos ir elektrotechnikos institutas. Po tolesnės instituto specializacijos Pluoštinių medžiagų laboratorijos bazėje 1961 m. įsteigtas Tekstilės pramonės mokslinio tyrimo institutas. 1967 m. institutas pavadintas Fizikinių ir techninių energetikos problemų institutu, nuo 1992 m. – Lietuvos energetikos institutas.

Struktūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Lietuvos energetikos institute 2008 m. veikė Atsinaujinančių energijos šaltinių, Branduolinės inžinerijos problemų, Branduolinių įrenginių saugos, Degimo procesų, Energetikos kompleksinių tyrimų, Hidrologijos, Medžiagų tyrimo ir bandymo, Regionų energetikos plėtros, Sistemų valdymo ir automatizavimo, Šiluminių įrenginių tyrimo ir bandymo laboratorijos, Informacijos skyrius, Efektyvaus energijos naudojimo tyrimo centras. Lietuvos energetikos institute 2008 m. dirbo 300 darbuotojų, iš jų 19 habilituotų daktarų, 75 daktarai.

Veikla[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Svarbiausios mokslinės veiklos kryptys: energetikos (ypač branduolinės) objektų sauga, metrologija, šiluminė fizika, termohidrodinamika, degimo ir plazminės technologijos, medžiagų inžinerija, vandenilio energetika ir kuro elementai, hidrologija, aplinkosauga, atsinaujinantys energijos šaltiniai, energetikos planavimas ir strategija, energetikos sistemų valdymas. Institutas vykdo daug tarptautinių mokslinio tyrimo programų.[1]

Lietuvos energetikos institutas leidžia monografijų serijas:

  • Šiluminė fizika, nuo 1968 m.; išleista 28 t., 13 knygų anglų kalba išleista JAV
  • Techninė kibernetika, nuo 1974 m.; išl. 7 t.

Direktoriai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Vytautas Žiugžda. Lietuvos energetikos institutas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XIII (Leo-Magazyn). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2008. 217 psl.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]