Lietuvos baudžiamosios teisės istorija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Lietuvos teisės paminklas - Lietuvos Statutai (1529, 1566 ir 1588 m.)

Lietuvos baudžiamosios teisės ištakos - paprotinė rytų baltų genčių teisė. Apie rašytinius šaltinius nėra žinoma, jų nėra išlikę. Rašytiniai Viduarmžių Lietuvos baudžiamosios teisės šaltiniai - Kazimiero teisynas, Lietuvos statutai.

Žymiausiame Lietuvos teisės paminkle - LDK Statutuose (Pirmajame - 1529 m., Antrajame - 1566 m. ir Trečiajame - 1588 m.) buvo įtvirtintos nusikaltimų sudėtys, reglamentuojama teisinė atsakomybė už jas.

Griežčiausia - mirties - bausmė, tačiau Statutuose buvo nustatyti jos taikymo apribojimai. Ji galėjo būti paskirta tik teismo nuosprendžiu. Nuosprendžio įvykdymu privalėjo rūpintis pats teismas arba nukentėjusioji šalis. Pagal Statutus mirties bausmė nebuvo skiriama, jeigu nusikaltimas buvo padarytas esant neišvengiamam būtinumui arba būtinajai ginčiai. Šia bausme taip pat nebuvo baudžiami tarnai už pono įsakymu padarytą nusikaltimą ir asmenys, nužudę išdaviką ar paskelbtą už įstatymo ribų nusikaltėlį. Nuo mirties bausmės taikymo tuo metu buvo atleidžiami nepilnamečiai, nėščios moterys ir asmenys, padarę nusikaltimus iš kvailumo ar dėl pamišimo. Pagaliau įstatymas leido šalims bet kada susitaikyti: tai jos galėjo padaryti tiek iki teismo sprendimo, tiek jį priėmus.

Nepriklausomybės metais[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Po Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo 1918 m. Lietuvos Valstybės Tarybos Prezidiumas 1919 m. sausio 16 d. priėmė Laikinąjį Lietuvos teismų ir jų darbo sutvarkymo įstatymą (Vyriausybės žinios, 1919, Nr. 2-3), kuriuo buvo recepuotas 1903 m. Rusijos baudžiamasis statutas. Jį įvedant galioti Lietuvoje, buvo panaikinti iš esmės visi straipsniai, kurie numatė mirties bausmę, išskyrus 108 straipsnį (valstybės išdavimas). Tačiau ir pagal jį mirties bausmė negalėjo būti taikyta, nes įvedamomis įstatymo nuostatomis buvo nustatyta, jog vietoje mirties bausmės yra skiriamas sunkiųjų darbų kalėjimas. Mirties bausmė Lietuvos nepriklausomybės atkuriamuoju laikotarpiu de jure buvo panaikinta - tai rodė jos aiškią orientaciją į pažangios demokratinės valstybės kūrimą. Tačiau dėl tam tikrų istorinių aplinkybių šio siekio nepavyko visiškai įgyvendinti.

1920 m. gegužės 28 d. Steigiamasis Seimas priėmė „Mirties bausmėm sustabdyti įstatymą“, pagal kurį sustabdė mirties bausmės vykdymą iki amnestijos įstatymo priėmimo ir konstitucinio šios problemos sprendimo.

1920 m. birželio 10 d. priėmus Laikinąją Lietuvos Valstybės Konstituciją, jos 16 straipsnyje buvo numatyta: „Mirties bausmė naikinama.“ Šio straipsnio pastaboje buvo nurodyta, jog „karo metu, taip pat valstybei gresiančiam pavojui pašalinti konstitucinės garantijos gali būti sustabdytos įstatymu“.

Lietuvos valstybės 1922 m. Konstitucijoje mirties bausmės klausimas nebuvo reguliuojamas - jį spręsti buvo palikta paprastiesiems įstatymams. Atsižvelgiant į tai, kad didžiojoje Lietuvos valstybės teritorijos dalyje 1920-1940 m. nepriklausomybės laikotarpiu galiojo nepaprastoji padėtis, mirties bausmė buvo numatyta įstatymuose ir realiai taikoma.

Sovietų okupacijos metais[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1940 m. Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, Respublikos teritorijoje buvo įvestas galioti RSFSR baudžiamasis kodeksas. Griežčiausia - mirties bausmė - jame buvo numatyta už daugelį vad. kontrrevoliucinių, valstybinių ir panašių nusikaltimų (58 straipsnis). Nustačius grįžtamąjį svetimos valstybės įstatymo galiojimą, pagal RSFSR BK mirties bausme Lietuvoje buvo nubausta tūkstančiai žmonių. 1961 m. birželio 26 d. priimtas LTSR Baudžiamasis kodeksas. Šis baudžiamasis teisynas XX a. Lietuvos teritorijoje galiojo ilgiausiai. Jame griežčiausia - mirties bausmė - buvo numatyta už 18 valstybinių ir kriminalinių nusikaltimų bei 16 karinių nusikaltimų.

Atkūrus nepriklausomybę[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1990 m. kovo 11 d. atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, buvo paliktas galioti sovietų okupacijos laikotarpiu priimtas Baudžiamasis kodeksas, tačiau buvo ne kartą tobulintas vėlesniais pakeitimais ir papildymais. Aukščiausios valdžios institucijos ne kartą nagrinėjo mirties bausmės problemą ir priėmė esminius sprendimus dėl jos taikymo apribojimų - jau 1991 m. gruodžio 3 d. įstatyme „Dėl Lietuvos Respublikos baudžiamojo, Baudžiamojo proceso ir Pataisos darbų kodeksų pakeitimo ir papildymo“ nusikaltimų, už kuriuos buvo numatyta mirties bausmė, skaičius sumažintas iki vieno - už pabaigtą tyčinį nužudymą, padarytą sunkinančiomis aplinkybėmis, kuris numatytas BK 105 straipsnyje.

1994 m. liepos 19 d. įstatyme „Dėl Lietuvos Respublikos baudžiamojo, Pataisos darbų ir Baudžiamojo proceso kodeksų pakeitimo ir papildymo“ buvo numatyta, kad mirties bausmė negali būti skiriama, o paskyrus - vykdoma moterims, asmenims, kuriems nusikaltimo padarymo momentu nebuvo suėję 18 metų, taip pat asmenims, pripažintiems ribotai pakaltinamais. Taip pat buvo nustatyta, kad teismas, nuteisdamas asmenį mirties bausme, gali pakeisti ją laisvės atėmimu iki gyvos galvos. Mirties bausmė gali būti pakeista laisvės atėmimu iki gyvos galvos ir malonės tvarka.

Respublikos Prezidentas 1996 m. liepos 25 d. dekretu pateikė Seimui svarstyti įstatymo dėl mirties bausmės vykdymo sustabdymo projektą. Prezidento nuomone, priėmus tokį įstatymą, laikinai, kol bus priimtas naujas Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas, kuriame būtų galutinai apsispręsta dėl mirties bausmės reikalingumo, šios bausmės vykdymas būtų sustabdytas. Nors Prezidento pateiktas įstatymo projektas dar nepriimtas, tačiau nuo 1996 m. teismų paskirta mirties bausmė nevykdoma, nes Respublikos Prezidentas nesvarsto šių asmenų malonės prašymų. Be šios procedūros mirties bausmė nevykdoma.

Vyriausybės 1996 m. pateikė Seimui svarstyti naujojo Baudžiamojo kodekso projektą. priimtas Seimas 2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymu (tuo pačiu įstatymu patvirtinti ir Baudžiamojo proceso kodeksas bei Bausmių vykdymo kodeksas), įsigaliojo 2003 m. gegužės 1 d. Jame griežčiausia bausmė - laisvės atėmimas iki gyvos galvos; mirties bausmė nenumatyta. Kitos bausmės:

  1. viešųjų teisių atėmimas,
  2. teisės dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikra veikla atėmimas,
  3. viešieji darbai,
  4. bauda,
  5. laisvės apribojimas,
  6. areštas,
  7. terminuotas laisvės atėmimas.

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]