Lydia Koidula
| Lidija Koidula est. Lydia Koidula | |
|---|---|
| |
| L. Koidula | |
| Gimė | 1843 m. gruodžio 24 d. Vendra, Lifliandijos gubernija,  Rusijos imperija
|
| Mirė | 1886 m. rugpjūčio 11 d. (42 metai) Kronštatas, Rusijos imperija
|
| Veikla | estų rašytoja |
| Sritis | poezija, proza, vertimai, dramaturgija |
 Vikiteka |
Lydia Koidula |
| Parašas | |
| |
Lidija Koidula (est. Lydia Koidula, tikr. Lydia Emilie Florentine Jannsen, nuo 1873 m. Michelson; 1843 m. gruodžio 24 d. Vendroje, dab. Pernu apskr., Estijoje – 1886 m. rugpjūčio 11 d. Kronštate, dab. Sankt Peterburge) – estų poetė, prozininkė, estų dramaturgijos pradininkė. Jos veikla ir kūryba buvo artima tautinio išsivadavimo idėjoms.[1] Buvo susijusi su įtakingu radikalu Karlu Jakobsonu (1841–1882) ir nacionalinio epo „Kalevo sūnus“ rašytoju Frydrichu Kroicvaldu (1803–1882).
Jos literatūrinis slapyvardis „Lidija Koidula“ estų kalba reiškia „Aušros Lidija“. Tokį jai suteikė rašytojas K. Jakobsonas. Ji taip pat dažnai vadinama „Koidulaulik“ - „Aušros dainininkė“.
Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
L. Koidula mokėsi Pernu mergaičių gimnazijoje. Ją baigusi padėjo savo tėvui Johanui Jansenui leisti laikraštį „Pärnu Postimees“. Vėliau šeimai persikėlus į Tartu, nuo 1863 m. dirbo didžiausiame estų laikraštyje „Eesti Postimees“. Be savo kūrybos, spausdino rašinius abiejuose tėvo leidiniuose.
1873 m. ji ištekėjo už Livonijos kariuomenės gydytojo Eduardo Michelsono ir persikėlė į Kronštatą, Rusijos karinio jūrų laivyno bazę šalia Sankt Peterburgo. 1876–1878 m. Michelsonai lankėsi Breslau, Strasbūre ir Vienoje. L. Koidula Kronštate gyveno 13 metų, tačiau, nepaisant to, kad vasaras leido Estijoje, ji visada ilgėjosi namų. L. Koidula buvo trijų vaikų motina. Mirė nuo krūties vėžio 1886 m. rugpjūčio 11 d. Paskutinis jos eilėraštis buvo „Enne surma- Eestimaale!“ (Prieš mirtį, į Estiją!).
Kūryba[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
L. Koidulos kūryboje buvo neišvengiama vokiečių kultūros įtaka.[2] Baltvokiečiai šiame regione išlaikė hegemoniją nuo XIII a., taigi ir XIX a. laikotarpio Estijoje vokiečių kalba buvo mokymo ir inteligentijos kalba. Kaip ir jos tėvas, išvertė sentimentalios vokiečių prozos, poezijos ir dramos kūrinių. Estijos literatūros tradiciją, kurią pradėjo F. Kroicvaldas, tęsė L. Koidula. Ji savo kūryboje drąsiai ir plačiai vartojo estų kalbą, kuria tuomet dažniausiai rašyti mokymo ar religiniai tekstai, praktiniai patarimai valstiečiams, linksmos populiarios istorijos. L. Koidula sėkmingai vartojo liaudies kalbą, norėdama išreikšti emocijas, tuo prieštaraudama kolonijinei nuomonei, kad estų kalba buvo neišsivysčiusi komunikavimo priemonė.
Estų literatūros istorijoje L. Koidula paliko pastebimą pėdsaką pirmiausia poezijoje. Jos patriotiniai žodžiai pasirodė labai aktualūs bundančiai Estijos tautai, o kaip tautinių jausmų reiškėja, buvo pradėta vadinti „Lakštingala nuo Ema upės krantų“. Taip buvo pavadintas ir jos 1867 m. eilėraščių rinkinys „Emmajõe Öpik“. Dauguma jos kūrinių romantiško pobūdžio: aistringa atjauta Estijos žmonių bėdoms ir sunkumams, meilė tėvynei ir namams, noras kaip nors padėti savo tautiečiams ir palengvinti jų likimą. Jos poezija žadino geresnės ateities viltį. Daugelis poetės eilėraščių tapo liaudies dainomis. Pirmojoje Estijos dainų šventėje 1869 m. buvo atliktos dvi dainos pagal L. Koidulos žodžius: „Iki mirties“ (Sind Surmani) ir „Mano tėvynė mano meilė“ (Mu isamaa on minu arm). Pastaroji sovietų okupacijos metais buvo tapusi neoficialiu himnu, kai buvo uždraustas jos tėvo 1921–1940 m. Estijos Respublikos himnas „Mu isamaa, mu õnn ja rõõm“. L. Koidulos daina visada baigdavo kiekvieną festivalį, turėdama leidimą ar be jo. Tradicija tęsiasi iki šiol.[3] Jos dainuojamoji poezija įtraukiama į visų Estijos chorų repertuarą.[4]
Kronštato laikotarpiu kūrė daugiausia elegiškas eiles, kupinas gamtos ir meilės lyrikos. Kruopščiai dirbdama su eilėdaros technika, ji atvėrė kelią kitų kartų poetams. Pagrindiniai L. Koidulos poezijos privalumai – nuoširdumas ir emocionalumas.
L. Koidula taip pat kūrė prozą, daugiausia laikraščiuose - pritaikė estų skaitytojui kitų autorių kūrinius, atliko laisvus vertimus. Parašė apsakymų: „Vienintelė“ (Ainuke), „Tamistės kaimo malūnų vaiduokliai“ (Tammiste küla vesketondid, abu 1868 m.), „Loigu šeimininkė“ (Loigu perenaine, 1881 m.).
Ji pirmoji parašė originalias pjeses estų kalba ir atkreipė dėmesį į scenos režisūros bei pastatymo praktinius dalykus. Jos pjesės buvo didaktinės, veikė kaip populiaraus švietimo priemonė. Komedija „Pusbrolis iš Saaremos“ (Saaremaa onupoeg, pastatyta 1870 m.) buvo parašyta ir pritaikyta Estijos tikrovei pagal vokiečių dramaturgo Teodoro Kernerio siužetą „Der Vetter aus Bremen“. Jos pastatymu Tartu buvo atidarytas Vanemuine teatras.[5] Ši data laikoma estų teatro pradžia. Sekančios komedijos jau buvo originalios: „Piršlybų beržai“ („Kosjakased“, pastatyta 1871 m.), „Toks Mulkis, arba Šimtas pūrų druskos“ (Säärane Mulk, ehk sada vakka tangasoola, pastatyta 1872 m.).
Atminimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Trumpas, vaisingas ir kupinas dramatizmo kūrėjos gyvenimas, populiarumas tarp savo amžininkų, moteriai neįprastai aukšta vieta XIX a. Estijos visuomenėje ir kultūroje lėmė, kad L. Koidulos vardas pamažu virto legenda. Jai atminti parašyti literatūros kūriniai, tarp kurių suomių rašytojos Hella Wuolijoki to paties pavadinimo pjesė, skirta L. Koidulai, sukurta dešimtys garsių estų poetų eilėraščių, jos eilės gyvuoja daugybėje dainų.
Pernu istorijos muziejaus filiale pristatyti poetės L. Koidulos ir jos tėvo J. Janseno (Estijos himno žodžių autoriaus) gyvenimas ir kūryba. Jie buvo svarbūs veikėjai estų tautinio pabudimo (est. Ärkamisaeg) laikotarpyje XIX a.[6][7] L. Koidulos muziejus įsikūręs Pernu Ülejõe mokyklos pastate. Jame buvo J. Janseno namai ir laikraščio „Perno Postimees“ redakcija iki 1863 m. Dabar jis saugomas kaip istorinis paminklas. Čia augo vyresnioji Jansenų dukra, poetė Lidija.
Pernu miesto centre šalia istorinio „Victoria“ viešbučio pastato atidengtas L. Koidulos paminklas. Jis datuojamas 1929 m. Tai buvo paskutinis estų skulptoriaus Amanduso Adamsono darbas.[8] Jos vardas buvo suteiktas Pernu veikiančiam „Endlos“ teatrui. Taip pat poetė buvo pavaizduota ant 100 Estijos kronų banknoto, kartu su lakštingala, o priešingoje pusėje išspausdintas jos ranka rašytas ketureilis su autografu.[9]
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ Lydia Koidula. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. X (Khmerai-Krelle). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2006
- ↑ „Estonica.org - Baltic German literature and its impact“. www.estonica.org (anglų). Suarchyvuotas originalas 2010-08-25. Nuoroda tikrinta 2018-03-27.
- ↑ Jaworowska, Jagna. „Revolution by Song: Choral Singing and Political Change in Estonia“. enrs.eu (lenkų). Suarchyvuotas originalas 2018-08-02. Nuoroda tikrinta 2018-03-27.
- ↑ Acta litteraria comparativa: Tapatybės paieškos baltų literatūrose, 2012-2013, Nr. 6, p. 15 vdu.lt
- ↑ „Ljubov Vassiljeva, The Origins of Theatre in Estonia – Mirek Kocur“. kocur.uni.wroc.pl (amerikiečių anglų). Nuoroda tikrinta 2018-03-27.
- ↑ Taylor, Neil (2002). Estonia (3rd leid.). Chalfont St. Peter, England: Bradt. pp. 180. ISBN 9781841620473. OCLC 48486870.
- ↑ „Koidula Museum“. www.parnumuuseum.ee (anglų). Nuoroda tikrinta 2018-03-27.
- ↑ Indrek, Rohtmets (2006). A cultural guide to Estonia : travel companion. Liivamägi, Marika,, Randviir, Tiina. Tallinn. p. 59. ISBN 9789985310441. OCLC 183186590.
{{cite book}}: CS1 priežiūra: location missing publisher (link) - ↑ Lestal, Tania (2017-07-16). „Estonia - Paradise of the North: Lydia Koidula & the 100 kroon Estonian banknote“. Estonia - Paradise of the North. Nuoroda tikrinta 2018-03-27.
Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Lidijos Koidulos darbai (Gutenbergo projektas) Archyvuota kopija 2019-10-27 iš Wayback Machine projekto.
|
Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu. |