Ližė

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Senovinė ližė – eksponatas ant sienos
Duonos pašovimas su liže į krosnį

Ližė – medinė mentė ilgu kotu duonai pašauti į krosnį kepimui. Ližės mentė dažniausiai pailgos ovalios ar stačiakampės formos. Ant jos dedama iš duonkubilio pakabinta tešla ir rankomis glaistant suformuojamas panašaus dydžio duonos kepalas. Kad šviežios tešlos kepalas prie ližės nepriliptų ant jos klodavo džiovintų klevo lapų, ajerų, kopūstlapių, pabarstydavo miltais, sėlenomis. Ilgas kotas reikalingas apsaugoti kepėjo rankas nuo kaitros, sklindančios iš duonkepės krosnies.

Aprašymas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Tradicinė ližė buvo daroma daugiausia iš vientiso medžio, rečiau iš dviejų-trijų dalių, kai papildomos lentelės pridedamos ližės mentei praplatinti. Ližės galva ovali ar stačiakampė, nusklembtais kampais, kartais atskirai tvirtinama prie koto. Bendras ilgis – iki 2,5 m. Kartais ją iš pečiaus ištraukdavo, padėję ližę ant padielko. Panaudota kepant duoną, ji paskui pastatoma kur nors gryčioje netoli pečiaus, klėtyje.

Šiuolaikinės ližės padaromos iš skirtingų medžiagų, mentė gali būti skardinė (picoms kepti).

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]