Lhotsampai

Lhotsampai
Gyventojų skaičius	nežinomas
Populiacija šalyse	Butanas
Kalba (-os)	nepalų, kitos
Religijos	Hinduizmas, animizmas
Giminingos etninės grupės	nepaliai

Lhotsampai (bot. Lhotsampa – „pietiečiai“) arba Butano nepaliečiai – Butano etninė grupė, išskiriama ne pagal lingvistinę, o pagal kultūrinę priklausomybę. Juos apibūdina kilmė – jie kilę iš Nepalo, taip pat dalinai vienija religija: dauguma išpažįsta hinduizmą, nors yra budistų bei animistų.

Lingvistiška labai įvairi etninė grupė, kadangi jos atstovai kalba nepalų, nevarų, gurungų, tamangų ir daugybe kitų kalbų, kuriomis kalbama Nepale. Lingua franca tarp jų yra nepali kalba.

Migracijų istorija

Nors dar XVII a. šaltiniuose minima, kad pirmasis Butano šabdrungas Ngavangas Namgijalas iš Nepalo kvietėsi nevarų meistrus statyti šventyklas, gausesnės migracijos prasidėjo tik XIX a. (lhotsampų pozicija) ar XX a. (oficialioji Butano pozicija).

Pirmas dokumentuose užfiksuotas didelis Butano inicijuotas nepaliečių apgyvendinimas įvyko apie 1930 metus, kuomet apgyvendinta 5000 šeimų. Vėliau nepalo kilmės populiacija nuolat augo. Ją nuolat papildydavo ekonominiai migrantai, kuriuos Butanas priėmė kaip pigią darbo jėgą skirtą statyboms, kelių tiesimui ir kitiems dideliems ekoniminiams projektams. Kadangi vietinės kilmės butaniečiai labiau orientuoti į žemės ūkį, šios darbo jėgos importas buvo būtinas valstybei. Be to, nepaliečių kilmės atstovai labai tiko dėl prisitaikymo kalnų sąlygoms nei kitos Pietų Azijos tautos.

Atskiri šaltiniai skiriasi dėl skaičiaus, kiek lhotsampų šiuo metu gyvena Butane. JAV Valstybės departamentas teigia, kad apie 28 % Butano gyventojų yra lhotshampa, kiti šį procentą padidina iki 35 %.

Etninė įtampa ir jos sprendimai

Lhotsampų pabėgėliai Nepale

Ilgą laiką imigracija į Butaną buvo praktiškai nekontroliuojama. Tik apie 1980 m. Butano vyriausybė suprato, kad lhotsampų skaičius ėmė artėti prie vyraujančios Butane etninės grupės – ngalopų, o jų gimstamumas buvo gerokai didesnis. Kita problema buvo lhotsampų kultūrinė integracija: Butano sąlygomis, kur iki tol vyravo Tibeto budizmas, jie ganėtinai išsiskyrė savo religijomis, papročiais, tradicijomis, netgi apranga, dažnas nemokėjo valstybinės kalbos.

Problemą eskalavo ir tai, jog panašią istoriją turinti Sikimo karalystė 1975 m. jau buvo patyrusi panašią problemą, kuomet joje etninių nepaliečių skaičius pralenkė vietinių gyventojų skaičių, kas galiausiai lėmė Sikimo įjungimą į Indijos sudėtį.

Spręsti šiai problemai Butano vyriausybė ėmėsi keleto priemonių. Pirmiausia, buvo pradėta diegti „Vienos šalies, vienos tautos“ politika, siekiant unifikuoti Butano kultūrą, pirmiausia remiantis vietinių ngalopų kultūra: visiems šalies piliečiams, įskaitant lhotsampus, viešose vietose tapo privalomas aprangos kodas driglam namža, taip pat sustiprintas dzongkha kalbos mokymas, mokyklose uždrausta nepalų kalba.

1985 m. išleistas pilietybės įstatymas buvo būdas kontroliuoti nelegalią migraciją. Šiuo įstatymu visi Nepalo kilmės gyventojai, atvykę į šalį po 1958 m. buvo pripažinti nelegaliais, t. y. už įstatymo ribų.

1988 m. atliekant gyventojų surašymą, kurio metu buvo bandoma diegti ir driglam namža kodą, Butano pietinėje dalyje ir Indijos pusėje, tankiai apgyvendintoje nepalo kilmės tautų, prasidėjo riaušės ir protestai. Lhotsampai, susivieniję į Butano liaudies partiją, organizavo reidus, siaubė valstybės įstaigas ir netgi grobė kitus lhotsampus, kurie neprisidėjo. Konfliktas kulminaciją pasiekė 1990 m. rugsėjį.

Butanas ėmėsi veiksmų, kurie kai kurių šaltinių buvo interpretuoti kaip „žudynės“. 1989 m. lhotsampų lyderis Tek Nath Rizal buvo suimtas ir vėliau nuteistas kalėti iki gyvos galvos. 1998 m. Butano karaliaus amnestija paleistas, išvyko į Nepalą, kur toliau kovoja dėl lhotsampų teisių.

Neramumai sukėlė didelę pabėgėlių krizę, kurios metu apie 107 tūkst. lhotsampų išvyko iš Butano. Dauguma jų buvo apgyvendinti pietrytiniame Nepale. Kadangi jie sukelia problemų ir Nepalo vyriausybei, pastaruoju metu JAV sutiko priimti 60 tūkst. pabėgėlių, o Australija, Kanada, Norvegija, Nyderlandai ir Danija – po 10 tūkst.