Pereiti prie turinio

Laimė

Keisti nuorodas
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Laimė – teigiama emocija, emocijų spektras, jausmas ar būsena, pasireiškianti įvairiais jausmais – pasitenkinimu, ramybe, dvasine pusiausvyra, džiugesiu, dideliu, jausmingu džiaugsmu. Tai gyvenimo pilnatvės subjektyvus jausmas, kuris kyla tenkinant dvasinius pažinimo, bendravimo, estetinius ir fiziologinius poreikius, tai idealybės ir esamybės faktinis ar įsivaizduojamas atitikmuo. Laimė susijusi su gyvenimo tikslo ir prasmės klausimais.

Laimės filosofinė samprata

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Eudemonizmas

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Aristotelis

Etikos teorijos, kuri gyvenimo tikslu laiko asmeninį laimės siekimą – eudemonizmo – svarbiausias atstovas Aristotelis laimę apibrėžė kaip kiekvienos veiklos tikslą, o ne asmens būseną. Jos troškimą skyrė nuo malonumo išgyvenimo. Malonumas negali būti protingos ir laimingos veiklos pagrindas. Vienas gyvenimo būdų, leidžiančių pasiekti eudemoniją, yra teorinė egzistencija. Ji ieško tikrovės dėsnių, pirmenybę teikia stebėjimui, arba kontempliacijai, plėtoja protingo vidurio dorybes (drąsa, saikingumas, dosnumas).

Teoriniame gyvenime žmogui pakanka savęs paties, tai pirmoji laimės alternatyva. Praktiniame gyvenime tobulumas ir autarkija, t. y. savaiminis pakankamumas, įmanomi tik protingai ir teisingai suformuotose socialinėse ir politinio gyvenimo srityse. Tai antroji laimės alternatyva.

Stoikai

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Stoikai laime laikė prigimties ir proto harmoniją, kuri pasiekiama, kai sielos ramybės netrikdo malonumo, nemalonumo, troškimo ir baimės afektai. Laimę lemia dorovinė įžvalga, parodanti, kokia yra daiktų ir veiksmų tikroji vertė. Epikūras nurodė keturias pagrindines kliūtis, trukdančias pasiekti laimę – tai žmogų persekiojančios dievų, mirties, skausmo baimė ir abejonė, ar laimė pasiekiama. Teisingas gyvenimas be nerimo – ataraksija – ne tik fizinio skausmo nebuvimas, bet ir dvasinis išsivadavimas iš sumaišties, puoselėjant dorybes.

Krikščionybė

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Krikščionybės tradicijoje laimės sąvoka nagrinėjama siejant ją su amžinybe. Tomas Akvinietis pabrėžė, kad žmogus yra Dievo globojamas, bet ne nuo Jo priklausomas, turi laisvą valią. Tik visomis pastangomis artėjant prie Dievo, laikantis Jo įsakymų, galima pasiekti laimę. Predestinacija neturėtų tam kliudyti.

Šviečiamajame amžiuje laimės problematika kilo proto emancipacijos ir savęs pažinimo kontekste. Mokslinis mąstymas pašalina žmogaus ir jam svetimo pasaulio priešpriešą, taip pat vidinę sielos nedarną, todėl žmogus nebebijo to, ko negali paaiškinti. Jis turi teisę į laimę, kuri, protingai apsvarsčius visuomeninius tikslus, gali būti vis iš naujo siekiama ir formuluojama.

Naujųjų laikų filosofai

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Imanuelis Kantas

Imanuelis Kantas atmetė eudemonistinę laimės sampratą kaip stokojančią savarankiškos moralumo reikšmės. Pabrėžė, kad žmogus turi siekti ne būti laimingas, o tapti vertas laimės. Tai būtinai kyla iš dorovės dėsnio, kaip kategorinio imperatyvo laikymosi. Kiekvieno elgesio galutinis objektas turėtų būti aukščiausias gėris, kuris apima pirmąjį gėrį – dorybę, arba nuostatą vykdyti pareigą ir tobulą gėrį – laimę. Pasak I. Kanto, laimė – protingos būtybės būvis pasaulyje, kai viskas vyksta pagal jos norą ir valią. Disponuodama nuo moralinės laisvės priklausančiu pirmuoju gėriu protinga būtybė tobulu gėriu, arba laime, disponuoja tik iš dalies, nes jis priklauso nuo gyvenimiškų santykių, išorinių aplinkybių, atsitiktinumų. Šią praktinio proto antinomiją išsprendžia Dievo, kaip aukšč. gėrio galimybės, buvimo postulatas.

Augustas Komtas individualų nesaikingumą ir destruktyvius troškimus traktavo kaip visuotinę gėrio priešybę. Racionali ir individuali laimė gali būti pasiekiama tik paklūstant visuotiniam gėriui – derinant individualius ir visuomeninius poreikius.

Utilitarizmo pradininkas Džeremis Benthamas teigė, kad laimės reikšmė yra visuomeninė nauda. Būtina suteikti kuo daugiau laimės kuo didesniam žmonių skaičiui.

Džonas Stiuartas Milis pabrėžė, kad kiekvienas individas iš prigimties siekia individualios laimės, todėl visų gerovė yra gėris visiems žmonėms. Veiksmo moralinė kokybė turi būti matuojama padariniais, kuriuos jis gali sukelti, o matas turi būti žmonių, kuriuos minėti padariniai liečia laimės, kaip malonumo didinimas ir nelaimės, kaip nemalonumo mažinimas. Reikia atsižvelgti ne tik į laimės kiekybę, bet ir į kokybę, nes jų vertė skirtinga.

Egzistencializmas

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Egzistencializmo šalininkas Karlas Jaspersas laimės paieškas nukreipė anapus gėrybių pasaulio ir siejo su filosofiniu gyvenimo būdu, vidinėmis pastangomis, pagalba sau, meditacija vienatvėje arba bendravimu su kitu (egzistencinė komunikacija).

Vladislovas Tatarkievičius semantiškai analizavo laimės sąvoką, išskyrė keturias jos reikšmes – likimas, intensyvus džiaugsmas, aukščiausias gėris, pastovus pasitenkinimas gyvenimo visuma, kurią laikė absoliučia vertybe.

Antanas Maceina laimę suprato kaip absoliutų visko turėjimą. Visumos trokštančio žmogaus nepatenkina dalis, visišką laimę galima tik amžinybėje.

Juozas Girnius laimę apibrėžė kaip daugiaprasmę sąvoką, susijusią su galutiniu žmogaus siekių patenkinimu, kaip paties žmogaus, o ne išorinės tikrovės kategoriją. Teigė, kad savyje aptinkama laimė nepriklauso nuo išorinės sėkmės ar nesėkmės.[1]

Moksliniai tyrimai

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Pasak kai kurių šaltinių, laimę labai padeda pasiekti treniruotės, tarp jų ir bėgimas. Patariama vis išbandyti naujus sportus ir treniravimo būdus, o ne visą laiką sportuoti pagal tą pačią programą.[2]

Laimę kaip vieną iš savo pagrindinių tyrimų objektų studijuoja pozityvioji psichologija, nauja psichologijos mokslo šaka. Pasak skirtinguose namuose užaugusių identiškų dvynių tyrimo, 50 % laimingumo lemia genai.[3] Dar 10 % lemia įvairios pamatuojamos gyvenimo aplinkybės, kaip socioekonominis statusas, šeimyninė padėtis, sveikata, pajamos ir t. t. Likusius 40 % lemia nežinomų veiksnių deriniai ir veiksmai, kuriuos individai sąmoningai daro norėdami tapti laimingesniais.[3] Kokie tai veiksmai, priklauso nuo paties žmogaus. Pavyzdžiui, ekstravertai tampa laimingesni, kai daug bendrauja. Kiti tyrimai atskleidė, kad vaikus turintys žmonės dažniau sako esą laimingi nei jų neturintys[4][5], gebantys „racionalizuoti arba paaiškinti“ socialines ekonomines nelygybes laimingesni, nei to negalintys.[6] Trumpalaikę gerą savijautą padeda pasiekti treniruotės (bėgimas).[2] Taip pat sąmoningumo meditacija.[7]

JAV atliktas tyrimas parodė, kad suaugusiųjų laimingumas didėja žmogui senėjant. Nors senesni žmonės turėjo daugiau sveikatos problemų, jie turėjo mažiau problemų apskritai. Jauni suaugę pranešė apie daugiau pykčio, depresijos, finansinių problemų, problematiškų santykių ir streso dėl karjeros.[8]

Santykis su religingumu

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pasak daugelio skirtingų tyrimų, religingi žmonės vidutiniškai yra laimingesni ir mažiau linkę į stresą.[9][10] Įvairios apklausos rodo, kad tikintys žmonės žmonės net du kartus dažniau sako esą „labai laimingi“ nei mažiausiai religingi.[11] Daugybės socialinių tyrimų analizė atskleidė, kad labai religingi žmonės rečiau vartoja narkotikus, serga depresija, bando nusižudyti, dažniau yra patenkinti savo seksualiniu gyvenimu[12], labiau pasitiki savimi, geriau save realizuoja[13] ir yra labiau patenkinti gyvenimu.[14]

Nors individo laimingumas ir religingumas teigimai koreliuoja matuojant Jungtinėse Amerikos Valstijose, kuri yra, palyginti, religinga valstybė, pasak 2007 m. tyrimo, Nyderlanduose ir Danijoje, kuriose religingų žmonių procentas yra mažesnis, nėra jokios reikšmingos koreliacijos tarp religingumo ir individualaus laimingumo.[15] Lyginant valstybes, mažiausiai religingos išsivysčiusios valstybės (Pvz., Skandinavijos šalys) turi daug didesnį laimingumo vidurkį nei JAV, kuri iš išsivysčiusių valstybių yra pati religingiausia. Tai galėtų rodyti, kad netikintys žmonės yra mažiau laimingi religingose valstybėse, bet apskritai visuomenė yra laimingesnė tose šalyse, kur didesnė žmonių dalis yra ateistai.[16]

Laimė socialiniuose tinkluose

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Skirtingi tyrimai parodė, kad laimė gali persiduoti iš žmogaus į žmogų arba, kitais žodžiais tariant, plisti kaip virusas.[17][18] Pasak 2008 m. publikuoto tyrimo, kuriame tyrėjai 20 metų sekė 5000 žmonių, laimingumas plinta tarp artimus ryšius turinčių žmonių – draugų, sutuoktinių, kaimynų, brolių bei seserų. Tyrimas parodė, kad laimingumas socialiniame tinkle plinta geriau nei nelaimingumas. Be to, įtakos laimei turi ir socialinio tinklo struktūra. Žmonės, kurie buvo tinklo viduryje (turėjo daug draugų, kurie taip pat turėjo daug draugų) buvo ženkliai dažniau laimingi, nei esantys tinklo pakraštyje.[19]

Taip pat skaitykite

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Literatūra

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Ludovico Antonio Muratori, 1749
  • Bronius Kuzmickas. Laimė. Vilnius 1983;
  • B. Russell. Žygis i laimę. Vilnius 1999;
  • Władysław Tatarkiewicz. Analysis of Happiness. The Hague, Martinus Nijhoff, 1976.
  • W. Tatarkievicz. O szczęsciu. Warszawa, 1965;
  • Die Frage nach dem Glūck. Stuttgart. 1978.
  • Daniel Gilbert, Stumbling on Happiness, Knopf, 2006
  • Barbara Ann Kipfer, 14,000 Things to Be Happy About, Workman, 1990/2007 ISBN 978-0-7611-4721-3
  • Stefan Klein, The Science of Happiness, Marlowe 2006, ISBN 1-56924-328-X
  • Richard Layard, Happiness: Lessons From A New Science, Penguin, 2005.
  • David G. Myers, Ph. D The Pursuit of Happiness: Who is Happy–and Why, William Morrow and Co., 1992, ISBN 0-688-10550-5
  • Martin E. P. Seligman, Ph. D Authentic Happiness, Free Press 2002, ISBN 0-7432-2298-9
  • Saint Augustine, Confessions, Oxford World’s Classics 1998 ISBN 0-19-283372-3
  • Psychological Wellbeing, Hills, P., & Argyle, M. (2002). The Oxford Happiness Questionnaire: a compact scale for the measurement of psychological well-being. Personality and Individual Differences, 33, 1073–1082.

Šaltiniai

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
  1. ↑ Jolita Vaišnoraitė. Laimė. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XI (Kremacija-Lenzo taisyklė). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2007. 436 psl.
  2. ↑ 2,0 2,1 Best Benefit of Exercise? Happiness, Robin Loyd, Fox News, May 30, 2006.
  3. ↑ 3,0 3,1 Sonja Lyubomirsky, David Schkade and Kennon M. Sheldon, "Pursuing Happiness: The Architecture of Sustainable Change, „ Review of General Psychology, Vol. 9, No. 2, 111–131, 2005
  4. ↑ „The joys of parenthood“. The Economist. 2008-03-27.
  5. ↑ Brooks, Arthur C. (2008). Gross National Happiness: Why Happiness Matters for America -- and How We Can Get More of It. Basic Books. ISBN 978-0465002788.
  6. ↑ Bryner, Jeanna. „Conservatives Happier Than Liberals“. LiveScience.com. Nuoroda tikrinta 2008-06-18.
  7. ↑ American Psychological Association: What are the benefits of mindfulness?
  8. ↑ Vedantam, Shankar (2008-07-14). „Older Americans May Be Happier Than Younger Ones“. The Washington Post.
  9. ↑ Rudin, Mike (2006-04-30). „The science of happiness“. BBC.
  10. ↑ „The New Science of Happiness“. Time. Suarchyvuotas originalas 2009-06-15. Nuoroda tikrinta 2009-07-04.
  11. ↑ en:Is Religion Dangerous? p156, citing David Myers The Science of Subjective Well-Being Guilford Press 2007
  12. ↑ Smith, Timothy; Michael McCullough, and Justin Poll (2003). „Religiousness and Depression: Evidence for a Main Effect and Moderating Influence of Stressful Life Events“. Psychological Bulletin. 129 (4): 614–36. doi:10.1037/0033-2909.129.4.614. ISSN 0033-2909.
  13. ↑ Hackney, Charles H; Glenn S. Sanders (2003). „Religiosity and Mental Health: A Meta–Analysis of Recent Studies“. Journal for the Scientific Study of Religion. 42 (1): 43–55. doi:10.1111/1468-5906.t01-1-00160.
  14. ↑ Moreira-Almeida, Alexander; Francisco Lotufo Neto, and Harold G. Koenig (2006 m. rugsėjo mėn.). „Religiousness and mental health: a review“. Rev. Bras. Psiquiatr. [serial on the Internet]. 28 (3): 242–250.
  15. ↑ Liesbeth Snoep, “Religiousness and happiness in three nations: a research note, „ Archyvuota kopija 2012-07-16 iš archive.today Journal of Happiness Studies, February 6, 2007.
  16. ↑ Will Wilkinson / The Fly Bottle Arthur Brooks on Religion and Happiness (Blogs are usually an inappropriate source to cite; however, this blog cites several academic studies. If someone has journal access, please look at those studies and cite them directly.)
  17. ↑ „Strangers May Cheer You Up, Study Says“. New York Times. 2008 m. gruodžio 5 d.
  18. ↑ Rob Stein, “Happiness Can Spread Among People Like a Contagion, Study Indicates, " The Washington Post, December 5, 2008, Page A08
  19. ↑ James H. Fowler and Nicholas A. Christakis (3 January 2009). „Dynamic Spread of Happiness in a Large Social Network: Longitudinal Analysis Over 20 Years in the Framingham Heart Study“ (PDF). British Medical Journal. 338 (768): a2338. doi:10.1136/bmj.a2338. Suarchyvuotas originalas (PDF) 2009-03-25. Nuoroda tikrinta 2009-07-04.

Nuorodos

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Vikiteka: Laimė – vaizdinė ir garsinė medžiaga

Vikicitatos

Wikiquote logo
Wikiquote logo
Puslapis Vikicitatose –
Rodomas puslapis "https://lt.wikipedia.org/w/index.php?title=Laimė&oldid=7350588"