Ramybė

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Proto ramybė. Buda pasinėręs į meditacijos gelmes.

Ramybė, ramuma – būsena, kai objektui nedaro įtakos išoriniai veiksniai. Kalbant apie žmogų, ramybė suvokiama kaip poilsis nuo aplinkos dirgiklių bei judėjimo, atsiribojimas nuo triukšmo. Tykuma dažnai siejama su gamta, tyla, vienatve.

Ramybė teigiamai veikia žmogaus savijautą: mažina stresą, nervingumą, suteikia laimės pojūtį. Žmonės, siekdami ramybės, keliauja į gamtą, kur atsipalaiduoja nuo miesto triukšmo.

Akstinai, skatinantys ramybę:

Akstinai, trikdantys ramybę:

Tačiau nereikėtų klaidingai manyti, jog ramybę pajusti trukdo visi pašaliniai garsai ar veikla gamtoje, kaip antai žygiavimas, bėgimas, važiavimas dviračiu, darbas gamtoje. O natūralūs gamtos garsai tokie, kaip paukščių čiulbėjimas, medžių šlamėjimo, tekančio vandens garsas nuramina protą.

Ramybės pojūtis taip pat pasiekiamas praktikuojant jogą, medituojant, klausant įrašytų gamtos garsų.[1]

Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Vikicitatos

Wikiquote logo
Puslapis Vikicitatose