Jupiteris (mitologija)

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
(Nukreipta iš puslapio Lacijaus Jupiteris)
   Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius.
Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.
Jupiteris

Romėnų mitologijoje Jupiteris (lot. Iuppiter) – dangaus, dienos šviesos, audros dievas. Vyriausias panteono dievas, Romos imperijos globėjas. Jupiterio atitikmuo graikų mitologijoje – Dzeusas, o etruskų – Tinia.[1] Daugiausia vadinamas Jupiteriu Optimu Maksimu (Jupiter Optimus Maximus), kas reiškia Jupiteris aukščiausias ir didingiausias. Vardas kildinamas iš Jove ir pater („tėvas“).

Romėnų dievo Jupiterio vardu pavadintas didžiausia Saulės sistemos planeta.

Kultas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Jupiteris buvo viršiausias archajiškos triados dievas, kurią taip pat sudarė Marsas ir Kvirinas. Triados kultas buvo paplitęs ankstyvojoje Romoje.
  • Vėliau, imperialistiniu laikotarpiu, imperatoriai Klaudijus ir Domitijanas pasiskolino Jupiterio bruožus, taip siekdami pabrėžti viešpatavimą visame pasaulyje.
  • Didžiausia šventykla Romoje, Kapitolijuje, buvo skirta Jupiteriui Optimui Maksimui. Jis buvo garbinamas kartu su Junona ir Minerva, įėjo į Kapitolijaus triadą. Kapitolijaus triadai skirtos šventyklos buvo statomos naujų romėnų miestų ar kolonijų centre.

Epitetai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Jupiter Caelestis („dangiškas“);
  • Jupiter Fulgurator („iš žaibo“);
  • Jupiter Latarius („lotynų dievas“)
  • Jupiter Lucetius („iš šviesos“)
  • Jupiter Pluvius („lietaus siuntėjas“)
  • Jupiter Stator („stovintis“)
  • Jupiter Terminus arba Jupiter Terminalus („sienų gynėjas“).
  • Jupiter Tonans („griausmavaldis“)
  • Jupiter Victor (vedė romėnų armijas į pergales)
  • Jupiter Summanus („naktinio griausmo siuntėjas“)
  • Jupiter Feretrius („nunešantis šalin (karą)“)
  • Jupiter Optimus Maximus („aukščiausias ir didingiausias“)

Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Giuliano Bonfante, Larissa Bonfante. The Etruscan Language: An Introduction, Revised Editon, Manchester University Press, 2002, p. 207.