Labytnangis
Išvaizda
| Labytnangis Лабытнанги | |
|---|---|
| |
| Laiko juosta: (UTC+5) | |
| Valstybė | |
| Apygarda | |
| Gyventojų | 25 501[1] |
| Plotas | 205 km² |
| Tankumas | 124 žm./km² |
| Altitudė | 10 m |
| Tinklalapis | |
| Labytnangis | |
Labytnangis (rus. Лабытнанги, nenc. Лабытнаӈгы) – miestas Rusijos šiaurėje, Jamalo-Nencų autonominėje apygardoje. Įsikūręs Obės kairiajame krante, priešais Salechardą. Į miesto aglomeraciją įeina Charpo ir Poliarno gyvenvietės.
Yra upinė prieplauka. Geležinkelio stotis prie Transpoliarinio geležinkelio linijos į Čiumą. Planuojama tilto per Obę statyba. Medienos apdirbimo pramonė, apylinkėse išgaunamos gamtinės dujos.
Istorija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Pavadinimas chantų kalba reiškia „septyni maumedžiai“.[2] XIX a. pab. susikūrė chantų gyvenvietė Labytnangis. Vėliau tapo prekybiniu centru, 1935 m. įsteigtas kolūkis. 1948 m. Labytnangį pasiekė geležinkelis. Sparčiau pradėjo augti 7-ajame dešimtmetyje apylinkėse radus dujų. 1975 m. suteiktas miesto statusas.[3]
- Geležinkelio stoties „Obskaja“ prieplauka
- Labytnangio geležinkelio stotis
- Uostas
- Miesto ženklas
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ Labytnangi: Russia. – City Population. Population statistics for countries, administrative divisions, cities, urban areas and agglomerations – interactive maps and charts. – citypopulation.de
- ↑ Поспелов Е. М. Географические названия России. Топонимический словарь. – М.: Астрель, АСТ, 2008.
- ↑ Географический энциклопедический словарь, гл. редактор А. Ф. Трёшников. – Москва, Советская энциклопедия, 1983. // psl. 244

