Labguvos pilis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

Labguvos pilis (vok. Labegowe, nuo 1261 m. Labigow, nuo 1300 m. Labiow, nuo 1420 m. Labiau, Labiaw) – Senovės Prūsijos pilis sembų ir skalvių žemių paribyje, nuo 1258 m. Vokiečių ordino pilis prie Deimenos (Deime) upės žiočių, netoli Kuršių marių.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Sembų pirmoji pilis buvo iš rąstų ir žemių. Vokiečių ordinas, plėsdamas invaziją į Rytus, sembų pilį užėmė ir sutvirtino. Ji buvo svarbus ordino atsparos punktas Skalvai užkariauti. XIII a. aštuntojo dešimtmečio pradžioje kelios dešimtys Vokiečių ordino riterių iš Labguvos pilies laivais perplaukė Kuršių marias, plaukdami Nemunu aukštyn užėmė ir sudegino skalvių Rambyno ir Ragainės pilis. 1274 ar 1277 m. keršydami skalviai netikėtai užėmė ir sudegino Labguvo pilį, jos įgulą išžudė. 1280 m. vokiečiai pilį atstatė.

1289 m. Labguvos pilis prijungta prie Vokiečių ordino Ragainės komtūrijos. XIV a. A ir Labguvos apylinkes puldinėjo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenė. 1347 m. ją puolė Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo ir kunigaikščio Kęstučio , 1352 m. jų abiejų ir kunigaikščio Patriko kariuomenė. Patriko dalinį prie Deimenos sumušė komtūras Heningas Šindekopfas (Hening Schindekopf).

XIV a. septintame dešimtmetyje pastatyta stačiakampė mūrinė konvento tipo pilis. Jos kiemą supo keturi korpusai, tarp jų – komtūro namas, konvento būstinė su sale, ūkinė dalis, viršutiniame aukšte įrengta riterių salė. Pilies teritorijoje 1408 m. minima bažnyčia, kuri veikė iki 1541 m. 1430 m. ties pilimi per Deimeną įrengti šliuzai, vėliau iš priešpilio per juos – tiltas.

Per Trylikametį karą 1454 m. ordino pilį puolė Prūsų miestų sąjungos kariuomenė, bet Albrechto Schparukelio (prūsas?) vadovaujama įgula puolimą atrėmė. Po 1566 m. pilis perstatyta. Prie pilies stodavo laivai, čia buvo svarbiausias Labguvos uostas. 1656 m. pilyje pasirašytas Labguvos traktatas.

1657 pilis apjuosta pylimu su bastionais bei griovių žiedu ir tapo tvirtove. Bet 1710 m. švedai ją sugriovė. 18591860 pilis perstatyta, joje įrengtas kalėjimas. Šiame kalėjime teismo raštininku 18931903 m. dirbo aušrininkas Jurgis Mikšas. Nuo 1945 m. pilyje veikė sovietinis kalėjimas, kurį po 1963 m. gaisro uždarė.

Po 1964 m. pilį imta ardyti, turtą grobstyti, vėl kilus gaisrui sudegė stogas. Pastatus įsigijusi laivų remonto gamykla „Jantar“ viduje įrengė cechus. Pilis suniokota, sugadinta senovinė architektūra. XX a. dešimtame dešimtmetyje gamyklai bankrutavus, pilies liekanos perduotos kultūros centrui. Vienoje iš išlikusių salių įrengtas kraštotyros muziejus.[1]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Anatolij Bachtin, Martynas PurvinasLabguvos pilis. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XI (Kremacija-Lenzo taisyklė). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2007. 396 psl.