Labguvos traktatas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Labguvos traktatas – sutartis, 1656 m. lapkričio 20 d., per 16551660 m. Šiaurės karą, pasirašyta Labguvos pilyje. Traktatą pasirašė Prūsijos kunigaikštis bei Brandenburgo didysis kurfiurstas Fridrichas Vilhelmas ir Prūsijos užkariautojas Švedijos karalius Karolis X Gustavas.

Ištakos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1656 m. sausio 17 d. Karaliaučiuje abu valdovai pasirašė susitarimą dėl sąjungos prieš Lenkiją ir jos karalių Joną Kazimierą, o 1656 m. birželio 26 d. Marienburgo pilyje sudaryta karinė sąjunga. Sąjungininkų kariuomenei sumušus Lenkijos karalystės kariuomenę ir liepos 30 d. užėmus sostinę Varšuvą, pasinaudota Lenkijos susilpnėjimu.

Traktatu Švedija pripažino Prūsijos kunigaikštystės suverenumą nuo Lenkijos karalystės. Iki tol ji buvo Lenkijos karaliaus lenas. Taip pat buvo sutarta, kad Varmė, kuri buvo 1466 m. sudarytos Lenkijos autonominės srities Karališkosios Prūsijos dalis, grąžinama Prūsijai.

Nors Labguvos traktatas nebuvo įgyvendintas, nes 1656 m. pabaigoje prie Dancigo Švedijos ir Prūsijos kariuomenė buvo Lenkijos kariuomenės sumušta, juo remiantis 1657 m. sudarytas Vėluvos-Bydgoščiaus traktatas, kuriuo pripažinta Prūsijos kunigaikštės nepriklausomybė.[1] Galutinį tašką to laikotarpio konfliktuose padėjo 1660 m. gegužės 3 d. Olivos taika.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Algirdas MatulevičiusLabguvos traktatas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XI (Kremacija-Lenzo taisyklė). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2007. 396 psl.