Lūpiniai priebalsiai
Lūpiniai priebalsiai – priebalsiai, tariami arba abiem lūpom (abilūpinė artikuliacija), arba apatinę lūpą liečiant prie viršutinių dantų (lūpų dantinė artikuliacija).[1]
Lūpų suapvalinimas, arba labializacija, kaip papildoma artikuliacija gali būti pasitelkta tariant kitų tipų priebalsius, pavyzdžiui, anglų kalbos sulūpintą gomurinį aproksimantą [w].
Skirstymas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Lūpiniai priebalsiai skirstomi į du artikuliavimo pogrupius:
Nedaug kalbų lūpinius priebalsius skirsto tik pagal šį kriterijų. Pavyzdžiui, evių kalboje vartojami abiejų tipų pučiamieji. Tačiau daugumai pasaulio kalbų vien pats sulūpinimas yra svarbi foneminė specifikacija.
Lietuvių kalba
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Lietuvių kalboje vartojami šie lūpiniai priebalsiai:[2] abilūpiniai nosiniai sklandieji [m] ir [mʲ], abilūpiniai sprogstamieji [p], [pʲ] ir [b], [bʲ], lūpų dantiniai sklandieji [v], [vʲ] ir lūpų dantiniai pučiamieji [f], [fʲ]. Priebalsiai [f], [fʲ] lietuvių kalboje pradėti vartoti palyginti neseniai ir sutinkami daugiausia skoliniuose, tarptautiniuose žodžiuose, pavyzdžiui, fabrikas, fonetika, filmas, futbolas.
Išnašos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ Ladefoged, Peter; Maddieson, Ian (1996). The Sounds of the World’s Languages. Oxford: Blackwell. ISBN 0-631-19814-8
- ↑ „Lietuvių bendrinės kalbos garsų ypatybės“. sitti.vdu.lt. Nuoroda tikrinta 2024-08-15.