Pereiti prie turinio

Artikuliacija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Artikuliacija (lot. articulatio 'aiškus tarimas') – kalbos padargų padėtys ir veiksmai tariant garsus.[1]

Tariant atskirą kalbos garsą, galima išskirti tris artikuliacijos fazes:[1]

  1. ekskursija (prataras) – kalbos padargai iš neutralios padėties pereina į padėtį, reikalingą tam tikram garsui ištarti;
  2. ekspozicija (tarimas) – diafragma ir tarpšonkauliniai raumenys stumia orą iš plaučių, suvirpinęs balso klostes arba jų nesuvirpinęs oras išeina pro kitus kalbos padargus ir sukelia atitinkamą garsą;
  3. rekursija (ištaras) – kalbos padargai grįžta į indiferentišką, su garso tarimu nesusijusią būseną.

Tariant ilgesnius garsų junginius, gretimų garsų ekskursija ir rekursija susilieja. Neretai pradedant tarti vieną garsą kurie nors kalbos padargai pasiruošia ir kitam garsui. Tai sąlygoja tokius fonetinius ir fonologinius reiškinius kaip akomodacija.[1]

Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. 1,0 1,1 1,2 A. Girdenis (2002-08-14, red. 2019-04-10). T. Paulauskytė (red.). „Artikuliacija“. VLE. Nuoroda tikrinta 2024-06-27. {{cite web}}: Patikrinkite date reikšmes: |date= (pagalba)