Kvėdenava
Kvėdenava – (vok. Quednau, nuo 1946 m. rus. Северная гора) – prūsų sembų gyvenvietė ir piliakalnis, buvę apie 6,5 km į šiaurę nuo Karaliaučiaus pilies, dab. Karaliaučiaus miesto dalis.
Istorija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Quedenow pirmą kartą minima 1258 m.[1] Čia stovėjusią prūso Sklodo pilį XIII a. viduryje užėmė Vokiečių ordinas. Sklodas 1255 m. pasidavė kryžiuočiams, apsikrikštijo ir gavo valdyti Langendorfo pilį. Vietoj prūsų pilies 1255 m. pastatyta Vokiečių ordino pilis. Manoma, kad ji stovėjo teritorijoje, kurioje 1888 pastatytas Karaliaučiaus III fortas. Sklodas su savo valdiniais 1260 m. Vokiečių ordino pusėje kovėsi Durbės mūšyje.
Jo sūnus Nalubas per Didįjį prūsų sukilimą (1260–1274 m.) nuo kryžiuočių pabėgo į Šakius, čia įnirtingai su jais kovėsi, neteko daugelio karių. Tačiau kryžiuočiams ištikimi Nalubo giminaičiai įkalbėjo jį pasiduoti ir krikštytis. Už tai jis leno teisėmis gavo valdyti Kvėdenavą. Vietos prūsams sembams krikštyti Nalubas pakvietė dominikonus ir ant prūsų dievo Pikulo kalvos (buvusio piliakalnio) XIV a. pastatydino katalikų bažnyčią, kurios vietoje 1509 m. pastatyta gotikinė bažnyčia.
Nuo XIV a. Kvėdenava – valsčiaus centras. 1427 m. Sembos vyskupo vasalas prūsas Andreas Vogelė valdė Kvėdenavą ir pilį su gretimu kaimu. Nuo tada Kvėdenava buvo Sembos vyskupo valda. 1525 m. Kvėdenavoje jau veikė pradžios mokykla, o rugsėjo 8 d. ant Pikulo kalvos vokiečių bajorai derėjosi su prūsų sukilėliais. 1927 m. Kvėdenava prijungta prie Karaliaučiaus miesto. Po Antrojo pasaulinio karo bažnyčia nugriauta, liko tik piliakalnis.[2]
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ Robert Albinus: Königsberg-Lexikon. Würzburg 2002, ISBN 3-88189-441-1
- ↑ Algirdas Matulevičius. Kvėdenava. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XI (Kremacija-Lenzo taisyklė). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2007. 375 psl.