Kuršių 1260–1267 m. sukilimas

Kuršių 1260–1267 m. sukilimas – kuršių sukilimas prieš Livonijos ordiną, vykęs po 1260 m. liepos 13 d. žemaičių laimėto Durbės mūšio, antrasis ir paskutinis jų sukilimas.

Sukilimas

Per Durbės mūšį šiauriniai kuršiai (Latvijos kuršiai) perėjo į žemaičių pusę ir puolė kryžiuočius iš užnugario. Mūšyje žuvo ir krašto magistras Burkhardas fon Hornhauzenas. Visas Kuršas sukilo ir išsivadavo iš Livonijos ordino valdžios. Sukilėliams vadovavo Utilis ir kiti karo vadai. Tuo metu Kuršo pietinėje dalyje (Lietuvos Kurše), išskyrus nuo 1252 m. Livonijos ordino valdomą Klaipėdą su apylinkėmis, įsitvirtino žemaičiai. Visame Kurše kovojantys žemaičiai neturėjo saugaus užnugario – gentinė kuršių organizacija negalėjo per kelerius melus susilieti su žemaičių konfederacija, todėl vokiečių riteriai 1260 m. pabaigoje ar 1261 m. pradžioje užėmė (atsiėmė) kuršių Dzintarės pilį; šie pasidavė, o žemaičiai kovojo iki galo ir visi žuvo.

Sukilimo plėtrą skatino prasidėjęs Didysis prūsų sukilimas, 1261 m. vasario 3 d. žemaičių laimėtas Lielvardės mūšis ir 1261 m. rudenį Lietuvos karaliaus Mindaugo ir žemaičių kunigaikščio Treniotos surengtas nesėkmingas žygis į Livonijos ordino magistro rezidenciją Cėsius. Bet jau 1265 m. Livonijos ordinas užėmė svarbią kuršių Embutės pilį. Iki 1267 m. pabaigos Livonijos ordinas, kuriam vadovavo Konradas fon Mandernas, vėliau Otas fon Lautenbergas, vėl užkariavo šiaurinius kuršius.

Dėl sukilimo Livonijos ordinas ir Kuršo vyskupas nepajėgė vietos gyventojų priversti duoti didelių duoklių – iki XIV a. antrosios pusės išliko gana gausus karo tarnybą einančių kuršių sluoksnis, artimas prūsų vitingams. Jų teises ir pareigas nustatė kuršių teisė ir 1267 m. pasidavimo vokiečių feodalams sutartis; jas kuršių elitas prarado XV amžiuje. Kuršių nebepadrąsino net Karusės mūšis, kuriame Livonijos ordinas neteko 52 riterių ir krašto magistro.