Kuršių 1236–1245 m. sukilimas
Kuršių sukilimas – pirmasis kuršių sukilimas prieš Kalavijuočių ordino vokiečių valdžią, vykęs 1236 m. rugsėjo mėn. – 1245 m. pradžioje.
Priežastys[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
1202 m. įkurtas Kalavijuočių ordinas ėmėsi užkariauti dabartines Latvijos, Estijos žemes ir palaipsniui skverbtis į Lietuvą. 1210 m. kuršiai surinko, kaip teigiama, net 300 laivų ir pavasarį sutriuškino kryžiuočių laivyną. Tų pačių metų liepos 13 d. pradėtas pulti pagrindinis kalavijuočių ekspansijos centras – Ryga. Miesto ginti stojo ne tik kalavijuočių kariai, bet ir eiliniai miestelėnai, net moterys ir vaikai, ir kuršių puolimą atrėmė. 1228 m. kuršiai kartu su žemaičiais ir žiemgaliais sugriovė Rygos prieigų forpostą – Daugavgryvos vienuolyną ir pilį pačiose Dauguvos žiotyse. Kalavijuočius išgelbėjo iš Vokietijos atvykusios papildomos pajėgos, jos privertė apsuptus ir badauti pradėjusius kuršių karius pasiduoti. 1230 m. minimas šiaurinius kuršius suvienijęs kunigaikštis Lamikis, bandęs organizuoti pasipriešinimą kalavijuočiams. Vienu metu Lamikiui už sutikimą apsikrikštyti ir apkrikštyti kuršius klastingai buvo siūloma karaliaus karūna. Užkariautų genčių karius kalavijuočiai ir kryžiuočiai versdavo dalyvauti žygiuose prieš kitas gentis ir tautas.[1]
Sukilimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Sukilimas prasidėjo po 1236 m. rugsėjo 22 d. Kalavijuočių ordino pralaimėto Saulės mūšio. Sukilę šiaurės kuršiai (Latvijos kuršiai) išsivadavo iš nusilpusio ordino ir Kuršo vyskupo valdžios. Bet 1237 m. Krašto magistras Hermanas Balkas Kalavijuočių ordiną perorganizavo į Vokiečių ordino autonominę šaką - Livonijos ordiną.
Per kovas 1240 m. žuvo Kuršo vyskupas Engelbertas. Popiežiaus kurija Kuršą laikė savo valda, todėl išsivadavusius kuršius Livonijos ordinas turėjo arba užkariauti ir perduoti jos jurisdikcijai, arba gauti kurijos koncesiją ir užkariauti sau. Sukilimui plintant ir netrukus prasidėjus 1242–1249 m. prūsų sukilimui popiežiaus legato Vilhelmo Modeniečio 1242 m. balandžio 19 d. aktu ordinui leista statytis pilis prie Lielupės, Ventos upių ir užkariauti kuršius. Livonijos ordinas iki tol didesnių karinių veiksmų prieš sukilėlius nepajėgė imtis. Livonijos ordino valdomą Pietų Kuršą (dab. Lietuvos šiaurvakariai) puldinėjo žemaičiai. Tik Livonijos ordino magistras Ditrichas fon Griuningenas 1244 m. pastatydino Kuldygos pilį bei sutvirtino užgrobtą kuršių Embutės pilį ir 1244 m. pabaigoje prie savo valdų prijungė didesnę Šiaurės Kuršo dalį. 1245 m. pradžioje Embutę puolė Lietuvos didysis kunigaikštis Mindaugas, bet neužėmė.[2] Kuršiai pasidavė, bet po žemaičių laimėto Durbės mūšio 1260 m. prasidėjo Antrasis kuršių sukilimas.
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ Varingis. KURŠIAI Archyvuota kopija 2009-10-26 iš Wayback Machine projekto.
- ↑ Edvardas Gudavičius, Algirdas Matulevičius. Kuršių 1236-1245 m. sukilimas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XI (Kremacija-Lenzo taisyklė). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2007. 328 psl.