Ksilografinė spauda Japonijoje

Vandens sukūrio vaizdas Avos prefektūroje, 1857, Utagava Hirošigė, iš serijos „Sniegas, mėnulis ir gėlės“

Ksilografinė spauda Japonijoje (jap. 木版画 = mokuhanga 'graviūrų paveikslėliai') – tai yra raižinys, kuriam sukurti naudojama iškiliaspaudės grafikos technika. Ši spausdinimo technika buvo naudojama spausdinti knygas, skelbimus, žaidimų kortas ir vienkartinius paveikslėlius. Taip pat, šis spausdinimas geriausiai žinomas kuriant Ukijo-e (浮世絵, ukiyo-e) paveikslėlius. Kinijoje ksilografinė spausdinimo technika buvo šimtmečiais naudojama spausdinti knygas, dar prieš pasirodžius metaliniam spaudos presui su renkamomis raidėmis. Pati ksilografinė spauda Japonijoje plačiai paplito Edo laikotarpiu (1603–1868). Lyginant Vakarų ksilografinę spaudą su Japonijos spausdinimo technika skyrėsi tuo, kad japonai naudojo vandens pagrindo dažus, o europiečiai naudojo aliejinius dažus. Japonų vandens dažais sukurti paveikslai suteikdavo jiems daugybę ryškių spalvų, blizgesio ir skaidrumo. Taip pat, japonų meistrai kūrė specialius simbolius, tokius kaip kento (検討, kentō), kurie padarė mokuhangą išskirtinai japoniška, lyginant su Kinijos ir Korėjos spausdinimo būdais.

Istorija

Ksilografijos metodu spausdintos knygos į Japoniją pirmą kartą buvo atgabentos VIII a. pradžioje iš Kinijos budistinių šventyklų. 764 m. imperatorė Koken (孝謙天皇, Kōken-tennō, 718–770), geriau žinoma, kaip imperatorė Šotoku (称徳天皇, Shōtoku-tennō) gavo iš Kinijos vieną milijoną nedidelių medinių pagodų, kurių viduje buvo po nedidelį medžio ritinėlį su išspausdintu budistiniu tekstu (百万塔陀羅尼, Hyakumantō Darani). Tos pagodos buvo išdalintos šventykloms　esančioms visoje šalyje išreiškiant padėką už 764 m. Emi sukilimo (恵美 押勝, Emi no Oshikatsu)　nuslopinimą. Šie ritinėliai Japonijoje yra žinomi kaip pirmieji spausdinimo pavyzdžiai naudojant ksilografinę spausdinimo techniką.

Japonijoje nuo XI amžiaus budistų šventyklos pradėjo spausdinti knygas, sutras, mandalas ir kitus budizmo tekstus ir paveikslus, naudodamos ksilografijos spaudos techniką. Po to, porą šimtų metų ksilografinė technika buvo labai ribojama ir naudojama tik budizmo tekstams ir paveikslams spausdinti. Ši technika buvo per brangi masiniam naudojimui, be to Japonija nebuvo raštinga šalis. Heiano laikotarpiu buvo prekiaujama spausdintais spalvotais paveikslėliais ir budistinėmis sutromis, ant kurių buvo uždėti kento antspaudai, kurie įrodo, kad paveikslėlis yra atspausdintas naudojant ksilografijos spausdinimo techniką.

Pirmoji pasaulietinė knyga Japonijoje ksilografinės spaudos technikos būdu išspausdinta 1591 m. Tai buvo dviejų tomų kinų ir japonų kalbų žodynas (節用集, Setsuyō-shū). Tojotomi Hidejoši (豊臣 秀吉, Toyotomi Hideyoshi) 1593 metais iš Korėjos atgabeno metalinį spaudos presą, kuris padarė didžiulę įtaką šalies spaudos vystymuisi, nes nuo 1590 m. Nagasakyje įsikūrę jėzuitai valdė metalinę spaudos preso įrangą.

Praėjus ketveriems metams po metalinio spaudos preso atvežimo į Japoniją, Tokugava Iejasu (徳川 家康, Tokugawa Ieyasu) dar prieš tapdamas šiogūnu, sukūrė pirmąjį vietinį spaudos presą, naudodamas ne metalines detales, o medines. Jis buvo atsakingas už 100 000 dalių kūrimą, kurios buvo naudojamos spausdinti politinius ir istorinius tekstus. Be to, jis skatino kelti raštingumo lygį, prisidėdamas prie išsilavinusios miesto visuomenės atsiradimo.

1598 m. imperatoriaus Go-Jodzėjaus (後陽成天皇, Go-Yōzei-tennō) įsakymu, naudojant metalinį spaudos presą buvo atspausdintas pirmasis Konfuncijaus apmąstymų ir pašnekesių veikalas, kuris išliko iki šių dienų. Todėl laikinai nustota naudoti ksilografinį spausdinimą. Naujoviškas spausdinimo būdas neįtiko amatininkams. Jie nusprendė, kad japonų raštus geriau spausdinti naudojant ksilografinę spaudos techniką. 1640 metais vėl grįžta prie ksilografinio spausdinimo technikos, naudojant ją beveik visiems spausdinimo tikslams. Tuo pat metu Kiote kūrėsi privačios spaustuvės. Tojotomi Hidejoris (豊臣 秀頼, Toyotomi Hideyori), pagrindinis Iejasajaus politinis oponentas, pradėjo plėtoti ir platinti ksilografinės spaudos būdu sukurtus spalvotus paveikslėlius.

Honamis Koecu (本阿弥 光悦, Honami Kōetsu) ir Suminokura Soanas (墨野倉素案, Suminokura Soan), Saga mieste įkūrė meno studiją, kurioje jie kūrė Japonijos klasikinius tekstus ir paveikslėlius, naudodami ksilografinės spaudos techniką. Rankraščius perspausdino į knygas. Garsiausios knygos: Koecu ir Suminokura knygos, pirmosios ir geriausiai atspausdintos klasikinių pasakų reprodukcijos. 1608 m. išspausdina knyga Pasakojimai apie Isę (伊勢物語, Ise monogatari).

Ksilografinė spauda buvo brangi ir užėmė daugiau laiko, nei naujesni spausdinimo metodai, tačiau tai buvo greitesnis metodas, nei knygų perrašymas ranka. Koecu ir Suminokura knygos buvo atspausdintos ant brangaus popieriaus ir mažam literatūros skaitytojų ratui. Kitos Kioto spaustuvės, perėmusios ksilografijos spaudos metodą, pradėjo masiškai spausdinti pigias knygas plačiajai visuomenei. Knygų turinys skyrėsi, tarp jų buvo kelionių vadovai ir patarimų knygos, satyrų romanai (黄表紙, kibyōshi), knygos apie miestų kultūrą (洒落本, sharabon), knygos apie meną.

Vystantis ksilografijos spaudai Japonijoje, daugėjo ir leidyklų, kurios leisdavo tiek knygas, tiek vieno lapo skrajutes ar paveikslėlius. Vienas garsiausių ir sėkmingiausių leidėjų buvo Cutaja Džuzaburo (蔦屋 重三郎, Tsutaya Jūzaburō). 1774 m. jis įkūrė asmeninę parduotuvę ir nuo 1776 m. pradėjo leisti įvairių graviūrų serijas ir XVIII a. garsiausių aktorių portretus. Žinomas jis geriau, dėl draugysčių su Utamaro ir Tošusajum Šaraku.

Leidėjai teisę į fizines graviūras, kaip įrodymą naudojo atspausdintą tam tikrą tekstą ar paveikslėlį, kuris prilygsta šiuo metu egzistuojančiai ,,autorių teisių“ sąvokai. Įvairus leidėjai ir paprasti asmenys galėjo pirkti graviūras vienas iš kito ir perimti tam tikrų tekstų gamybą. Po ukijo-e nuosmukio ir metalo preso spaudos tipo ir kitų technologijų įdiegimo, ksilografinis spausdinimas tęsėsi kaip tekstų spausdinimo ir meno gamybos metodas, tiek tradiciniuose graviūrose (ukijo-e), tiek ir radikaliuose ar vakarietiškose formuose, kurios yra suprantamos kaip šiuolaikinis menas. Šios graviūros buvo platinamos pasaulyje, todėl jos buvo viena iš tų Japonijos meno formų, kurios darė įtaką ir kitose pasaulio šalyse: Prancūzijos impresionistų dailininkams ir buvo pagrindinis japonizmo stiliaus akcentas Europoje.

Iki šių dienų yra išlikę du garsiausi institutai: Adači ksilografinės spaudos institutas (Adachi Institute of Woodblock Prints) ir Takezasado ksilografinės spaudos studija. Jie ir toliau gamina ukijo-e graviūras, naudodami tas pačias medžiagas ir metodus.

2011 m. – Pirmoji tarptautinė Japoniškos ksilografijos konferencija, vykusi Kiote ir Avadžyje.

2014 m. – Antroji tarptautinė Japoniškos ksilografijos konferencija, vykusi Tokijo menų universitete.

Graviūrų rūšys

Abuna-e (危な絵, abuna-e) – ,,nepadorūs paveikslėliai", kurie išpopuliarėjo kai valdžia 1720 metais uždraudė intymius paveikslėlius ,,šiunga".

Banzuke (版好き, banzuke) – atspausdintos renginių skrajutės, daugiausia Kabuki teatrui.

E-gojomi (絵暦, e-goyomi) – kalendoriniai paveikslėliai.

E-hon (絵本, e-hon) – knygų paveikslėliai.

Fukei-ga (風景画, fūkei-ga) – kraštovaizdžių paveikslėliai.

Jakuša-e (役者絵, yakusha-e) – Kabuki teatro aktorių portretai.

Kačo-ga (花鳥画, kacho-ga) arba Kačo-e (花鳥絵, kacho-e) – paukščių arba gėlių paveikslėliai.

Kuči-e (口絵, kuchi-e) – atspausdinta iliustracija prieš antraštinį lapą, romane arba literatūriniame žurnale. XXa.pr. garsūs Meidži laikotarpio menininkai jas kūrė.

Meišio-e (名所絵, meisho-e) – įžymių vietų vaizdavimas.

Mitate-e (見立て絵, mitate-e) – istorinių įvykių ar mitų vaizdavimas.

Mušia-e (武者絵, musha-e) – garsių karių vaizdavimas.

Okubi-e (奥冷絵, okubi-e) – žmonių portretai.

Sansui-ga (山水画, sansui-ga) – kalnų ir vandens telkinių vaizdiniai.

Šin Hanga (新版画, shi hanga) – ,,Naujosios graviūros“ atsiradusios ankstyvajame XXa., Taišio ir Šiova laikotarpiais.

Šini-e (死に絵, shini-e) – svarbių asmenų mirties paveikslėliai.

Šiun-ga (春画, shun-ga) – erotiniai paveikslėliai.

Sosaku-ga (創作 画, sōsaku-ga) – kūrybiniai paveikslėliai. XXa. graviūros, kurioms kuriant buvo panaudota Vakarų meno koncepcijos.

Uki-e (浮絵, uki-e) – perspektyvūs, linijiniai paveikslėliai.

Ukijo-e (浮世絵, ukiyo-e) – nepastovaus pasaulio paveikslai.

Uta-e (歌絵, uta-e) – paveikslėliai su poemomis.

Technikos stiliai

Sumizuri-e (墨摺り絵, sumizuri-e) – vienspalvis spausdinimas, tik juoduoju tušu.

Benizuri-e (紅摺り絵, benizuri-e) – spalvotas paveikslo detalių spausdinimas, rausva spalva. Kartais būdavo panaudojama ir tamsiai žalia spalva.

Tan-e (丹絵, tan-e) – spalvotas spausdinimas, daugiausia naudojant oranžinę spalvą, kuri išgaunama naudojant raudonos spalvos pigmentą „tan“.

Aizuri-e (藍摺り絵, aizuri-e) arba Murasaki-e (紫絵, murasaki-e) – spalvotas spausdinimas, kuriame dominavo viena spalva išskyrus juoda (pvz.: mėlyna arba violetinė).

Uruši-e (漆絵, urushi-e) – spausdinimo technika, kuriai naudojami dažai sumaišyti su gyvulinės kilmės klijais „nikawa“, kurie paskatindavo greitesni dažų džiovimą ir suteikdavo žvilgesio paveikslui.

Nišiki-e (錦絵, nishiki-e) – daugiaspalvis spausdinimas, kuriam naudoja įvairias spalvas. Atskiros paveikslo detalės buvo išdrožiamos ant skirtingų medžio plokščių, tada kiekviena plokštė buvo dažoma skirtingomis spalvomis ir paveikslas buvo spausdinamas nudažant po nedidelę dalį paveikslo.

Technika ir įrankiai

Technika

Meistras iš pradžių sukurdavo piešinį ant popieriaus. Tada piešinį nukopijuodavo ant specialaus labai plono popieriaus lakšto ir pagal tuos perpieštus kontūrus graviruotojas ant medienos plokštės yamazakura (山桜梓) paviršiaus išraižydavo formas ir linijas, kuriose iškiliosios linijos buvo padengiamos dažais ir/ar tušu. Spaudinys būdavo sukuriamas washi (和紙) popierių uždėjus ant medienos plokštės ir su baren (馬連) trinamas, kad dažai padengtu paveikslėlio kontūrus. Kuriant daugiaspalvius spaudinius būdavo naudojamos skirtingų dydžių medžio plokštės, vienam daugiaspalviui paveikslui sukurti naudojama buvo iki 20 plokščių. Naudojant šią spausdinimo techniką, su viena plokštele buvo galima atspausdinti iki 2000 kopijų.

Nišikavos Sukeboku graviūros lentelė

Spausdinimui naudojami įrankiai ir kitos priemonės

Mažasis peiliukas (板木刀, hangitō) – peiliukas, skirtas išpjaustyti paveikslėlio linijas.

V formos skaptuoklis (さんくくとう, sankukutō) – Vakarietiškas skaptavimo įrankis, prieš jo atsiradimą japonai naudojo hangitō su kuriuo reikėjo daryti du pjūvius, o su sankukutō pakakdavo vieno pjūvio.

Apvalintas skaptuoklis (こますき, komasuki) – skirtas, išskaptuoti didelius raižinio plotus.

Gramdikliai (そうあいのみけんとうのみ, sōainomi kentō nomi) ir (丸のみ, marunomi).

Washi popierius (和紙, washi) – popierius ant kurio buvo atspausdinamas paveikslėlis.

Medienos plokštė (版木, hangi) – daugiausia raižymui buvo naudojama kalnų sakurų mediena (山桜, yamazakura), kuri auga Idzu mieste. Medieną buvo lengva raižyti, labai lygi ir neskilinėjo. Pradžioje ksilografiniam spausdinimui buvo naudojama japoniška vyšninė beržo mediena (梓, azusa), kurią naudojo ir Kinijos spausdintojai. Rečiau raižymui naudojo cinamonmedžio ar japoniško kaučiukmedžio medieną.

Plaktukas (杵, kine).

Teptukai (春刷毛, haru bake) – skirti sumaišyti dažus su ryžių pasta ''nori''.

Apvalusis šepetys (丸刷毛, maru bake) – skirtas tolygiai padengti dažų sluoksnį ant išraižytos medienos plokštės.

Vandens šepetys (水刷毛, mizu bake) – skirtas plonu vandens sluoksniu sudrėkinti Washi popieriu, kad ant popieriaus gerai pasidengtu dažai.

Disko formos prispaudėjas (馬連, baren) – skirtas tinkamai prispausti popierių prie graviūros, kad gerai pasidengtu dažai ant popieriaus.

Spausdinimo mokyklos

Uruši-e styliaus piešinys, iš Šibata Zešin albumo „18 uruši-e kūriniai“

Hišikava mokykla (~ 1690). Hišikava Moronobu. Sumizure-e stiliaus pradžia;

Tori mokykla (nuo 1700). Tori Kijonobu I ir Kijonobu II, Okomura Masanobu. Benizuri-e, tan-e ir ankstyvasis nišiki-e stiliai;

Kaigecudo mokykla (nuo 1700–14). Kaigecudo Jasunobu. Sumizure-e stilius;

Kacukaja mokykla (~ 1720). Šiunšio and Šiuntei;

Kajamata mokyla (~ 1725). Suzukis Harunobu ir Koriusajus. Benizuri-e, nišiki-e ir sumizure-e stiliai;

Hokusai mokykla (~ 1786). Hokusajus, Hokuei ir Gakutei. Aizuri-e, murasaki-e ir nišiki-e stiliai;

Kitagava mokykla (~ 1794). Utamaro I, Kikumaro I ir Kikumaro II;

Utagava mokykla (nuo 1842). Kunisada ir Hirošigė. Aizuri-e, benizuri-e, murasaki-e, nišiki-e ir tan-e stiliai.

XXa. pradžios atsirado dvi naujos graviūrų rūšys: kūrybiniai paveikslėliai (創作版画, sōsaku-hanga. 1904 m.) ir naujosios graviūros (親が版画, shinga-hanga, 1915 m. Hasui Kavasė, Hirošis Jošida). (20) Kiti to laikmečio meistrai nepriklausė jokioms mokykloms, leidėjai nedarė įtakos kūrybai. XX amžiaus žymiausi meistrai: Tošusajus Šaraku, Kabukido Enkjo, Tošijošis, Tošihidė, Sugakudo, Šibata Zešin, Hasujus Kavasė, Hagivara Hideo, Jošida Hokada. Pirmieji šių meistrų kūriniai susilaukė didelio populiarumo, buvo spausdinami dideliais kiekiais, nes buvo naudojama uruši-e spausdinimo technika ir labai aukštos kokybės dažai bei popierius.

Spausdinimo dydžiai

Aiban (合判, aiban) – tarpinio dydžio paveikslas. 34 × 22.5 cm.

Bai-oban (倍大判, bai-ōban) – tarpinio dydžio paveikslas. 45.7 ×34.5 cm.

Čuban (中判, chūban) – vidutinio dydžio paveikslas. 26 × 19 cm.

Hašira-e (柱絵, hashira-e) – pailgi koloniniai, atspausdinti paveikslai. 73 × 12 cm.

Hosoban (細判, hosoban) arba hoso-e (細絵, hoso-e) – siaurieji paveikslai. 33 × 14.5 cm.

O-hosoban (大細判, ō-hosoban) – didelis Hosoban paveikslas. 39× 17 cm.

Jocugiri (四つ切り, yotsugiri) – gana retai naudotas mažas spausdinimo dydis, puse Chūban dydžio. 19 × 13 cm. Tokio dydžio atspaudai dažnai buvo gaunami, spausdinant 4 paveikslėlius iš vieno Oban dydžio graviūros.

Ko-jocugiri　(小四つ切り, ko-yotsugiri) – gana retai naudotas mažas spausdinimo dydis, puse Oban dydžio. 17 × 12 cm.

Micugiri (三つ切り, mitsugiri) – gana retai naudotas mažas spausdinimo dydis, viena trečioji Oban dydžio. 25 × 13 cm.

Kakemono-e (掛物絵, kakemono-e) – pakabinami ritiniai. 76.5 ×23 cm.

Koban (小判, koban) – mažiausio dydžio paveikslas. 19.5 × 13 cm.

Vertikalus Koban (垂直小判, suichoku koban) – gana retai naudotas mažas spausdinimo dydis, puse Koban dydžio. 23 ×9 cm.

Nagaban (長判, nagaban) – ilgieji paveikslai. 50 × 20 cm.

Oban (大判, ōban) – didieji paveikslai. 38 × 25.5 cm.

O-oban (大大判, ō-ōban) – didelis Oban paveikslas. 58 × 32 cm.

Ču-tanzaku (中短冊判, chū-tanzaku) – vidutinio didžio poemai skirta kortelė. 38 × 13 cm.

Ko-tanzaku (小短冊判, ko-tanzaku) – gana retai naudotas ilgas spausdinimo dydis, vienas trečdalis Aiban dydžio. 34 × 8 cm.

O-tanzaku (大短冊判, ō-tanzaku) – didelė poemai skirta kortelė. 38 × 17 cm.

Surimono (刷物, surimono) – šventinių progų atvirukams, įamžinimui laimėjusių poetų. 12 × 9 arba 19 × 13 cm.

Kiti japoniškos ksilografijos spaudos terminai

Aratame (あらため, aratame) – ženklas, kuris reiškė, kad darbas buvo egzaminuotas ir jis buvo rastas kairėje pusėje, šalia daugelyje cenzūruotų antspaudų.

Kivame (きわめ, kiwame) – ženklas, kuris reiškė, kad darbas yra užskaitytas ir taip pat yra rastas dešinėje pusėje, šalia daugelyje cenzūruotų antspaudų.

Nanuši (名主, nanushi) – ženklas, reiškiantis ,,kaimo arba miesto meras“. Buvo užrašomas grupės cenzorių pavadinimas, kuri vertino ksilografijos spaudos technika atliktus darbus, XVII amžiaus viduryje.

Tošidama (年玉, toshidama) – ženklas, kuris yra verčiamas kaip ,,Naujųjų metų brangakmenis“, šis antspaudas priklausė Utagavos mokyklai. Jis dažniausiai būdavo apvalios formos su zigzagais viršutiniame dešinės pusės kampe. Kartais jis būdavo ovalios formos ir naudojamas įrašyti menininko parašui.

Šaltiniai

• Kodansha, 1933. Japan. An Illustrated Encyclopedia. Tokyo: Kodansha Ltd., p. 555.
• The Online Books Page, 2017. Ise monogatari. The Online Books Page. [internete]. Prieiga per internetą: <http://onlinebooks.library.upenn.edu/webbin/book/lookupname?key=Suminokura%2C%20Soan%2C%201571-1632> [žiūrėta 2017 m. lapkričio 15d.].
• Tsukuba University Library, 2012. 5 Muromachi editions of Setsuyōshū. Tsukuba University Library. [internete]. Prieiga per internetą: <http://www.tulips.tsukuba.ac.jp/exhibition/jyousetu/tsukubane/tsukubane.html> [žiūrėta 2017 m. lapkričio 20d.].
• Wanczura, D., 2017. Taishu Hanga. artelino. [internete]. Prieiga per internetą: <https://www.artelino.com/articles/sosaku_hanga.asp> [žiūrėta 2017 m. lapkričio 19d.].