Kretuonų pilkapynas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Kretuonų pilkapynas
[[Image:|250px]]

Kretuonų pilkapynas
Koordinatės
55°14′00″ š. pl. 26°01′50″ r. ilg. / 55.23333°š. pl. 26.03056°r. ilg. / 55.23333; 26.03056Koordinatės: 55°14′00″ š. pl. 26°01′50″ r. ilg. / 55.23333°š. pl. 26.03056°r. ilg. / 55.23333; 26.03056
Savivaldybė Švenčionių rajonas
Seniūnija Švenčionėlių seniūnija
Aukštis 1,5 m
Plotas 8-10
Priešpilis gyvenvietė
Naudotas VI a. -
Žvalgytas 1955
Tirtas 1955 m.

Kretuonų pilkapynas, dar vadinamas Guronais (A1080 P) ir (A1081 P) – pilkapynas Švenčionių rajono savivaldybės teritorijoje, 1,4 km į vakarus nuo Kretuonų kaimo, 2 km į pietvakarius nuo Kretuono ir 0,6 km į šiaurę ir šiaurės vakarus nuo Švento ežerų, abipus geležinkelio Vilnius-Turmantas, Šventelės ir Pakretuonės miške, 100-ojo kvartalo šiaurės vakarų ir pietryčių dalyse bei 107-ojo kvartalo rytinėje ir pietrytinėje dalyse.

Pilkapynas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Apie 4 ha plote yra 413 pilkapių, kurie išsidėstę daugiau, kaip 1 km ilgio juosta ir sudaro dvi pilkapių grupes. Vieną grupę nuo kitos skiria 150 m. Daugumos pilkapių sampilai yra 8–10 m skersmens ir 1,5 m aukščio. Sampilus juosia kelios duobės arba griovys, VI a. – VII a. pilkapiai buvo apkrauti įvairaus dydžio akmenų vainikais.

Tyrimai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pilkapių archeologinius tyrimus 19761980 m. atliko Istorijos ir etnografijos muziejus, tyrimų vadovė Eugenija Butėnienė. Archeologai ištyrė 54 pilkapius.

Kai kuriuose pilkapiuose aptikta akmenų vainikų fragmentų. Pilkapiuose rasta VI a. – XI a. kapų; dalis pilkapių buvo tušti. Mirusieji laidoti sudeginti, su įkapėmis (jų nedaug) pailgose duobėse. Pilkapyne rasta įmovinių ietigalių, pentininių kirvių, žalvarinių papuošalų, kurių dauguma sulaužyti, molinių puodelių.[1] Radinius saugo Lietuvos nacionalinis muziejus.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Adolfas TautavičiusKretuonų pilkapynas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XI (Kremacija-Lenzo taisyklė). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2007. 25 psl.
  • Lietuvos TSR archeologijos atlasas. V. 1977. t. III, p. 56.
  • Kultūros paminklų enciklopedija. V. 1998.