Kotelnikovas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Kotelnikovas
rus. Котельниково

Kotelnikovas
59°35′11″ š. pl. 30°00′37″ r. ilg. / 59.58639°š. pl. 30.01028°r. ilg. / 59.58639; 30.01028 (Kotelnikovas)Koordinatės: 59°35′11″ š. pl. 30°00′37″ r. ilg. / 59.58639°š. pl. 30.01028°r. ilg. / 59.58639; 30.01028 (Kotelnikovas)
Valstybė: Rusijos vėliava Rusija
Sritis: Leningrado sritis Leningrado sritis
Rajonas: Gatčinos rajonas
Gyventojų (2011): 54
Altitudė: 90 m
Pašto kodas: 188301
Tel. kodas: +7 81371

Kotelnikovas (rus. Котельниково, suom. Saalisi) – Rusijos kaimas Gatčinos rajone, Leningrado srityje. Priklauso Pudostės kaimo gyvenvietei.

Kaimas pavadintas pirmojo pasaulyje kuprininio parašiuto išradėjo Glebo Kotelnikovo garbei.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

16181623 m. švedų „Ižorų žemės kadastrų knygoje“ vietovė menama kaip dykvietė „Salusia Ödhe“, Djagilinsko pogoste.[1]

A. Bergengeimo Irgermanlandijos žemėlapyje, sudarytame pagal 1676 m. duomenis, vietovė žymima kaip Salesna kaimas.[2]

Švediškame 1704 m. „Ingermanlandijos provincijos generaliniame žemėlapyje“ įvardinama kaip Salessna.[3]

Kaip Solesnos kaimas įvardinamas 1705 m. A. Šchonebeko „Ižorų žemės geografiniame brėžinyje“.[4]

1770 m. J. Šmito Sankt Peterburgo gubernijos žemėlapyje žymimas kaip Zalesjos kaimas.[5]

1792 m. A. Bilbrechto Sankt Peterburgo gubernijos žemėlapyje žymimas kaip Zalužjos kaimas.[6]

1817 m. Sankt Peterburgo apylinkių topografiniame žemėlapyje įvardinama kaip Zalesės arba Salizio kaimas, kuriame stovi 24 namai ir malūnas.[7]

Zalesės arba Salizio kaimas su 24 namais minimas ir 1831 m. F. Šuberto Sankt Peterburgo apylinkių topografiniame žemėlapyje.[8]

Sjaližis – kaimas, priklausantis Gatčinos miesto valdybos departamentui. Gyventojų skaičius po surašymo: 75 vyrai ir 75 moterys (1838 m.).[9]

1844 m. F. Šuberto ir 1852 m. S. Kutorgos žemėlapiuose kaimas pažymėtas kaip Zalesė (Salizis), susidedantis iš 28 sodybų.[10][11]

1849 m. P. Kepeno Sankt Peterburgo gubernijos etnografinio žemėlapio aiškinamajame rašte kaimas įrašytas kaip Saalisi (Sjaližis) ir nurodytas 1848 m. gyvenusių žmonių skaičius: 64 ingermanlandų-savakotų vyrai ir 70 moterų, iš viso 134 žmonės.[12]

Salizis – Gatčinos rūmų valdybos kaimas, kuriame šalia kelio išsidėstę 25 sodybos, kuriose 1856 m. gyveno 62 vyrai.[13]

Pasak 1860 m. Sankt Peterburgo ir Vyborgo gubernijų dalių topografinio žemėlapio kaimas vadinasi Zalesė (Salizis), o jame stovi 25 valstiečių sodybos.[14]

Salizis – kaimas su 27 sodybomis, kuriame 1862 m. gyveno 69 vyrai ir 91 moteris.[15]

1879 m. Zalesės Salizio kaime buvo 27 sodybos.[16]

1885 m. Kotelnikovo kaimo planas

1885 m. Salizio kaime buvo 25 sodybos.

XIX – XX pradžioje kaimas pagal administracinį suskirstymą priklausė Sankt Peterburgo gubernijos Carskoselsko apskrities 2-o stano Gatčinos valsčiui.

1907 m. kaime įsteigta mokykla. Mokytoju joje dirbo I. Puolukainenas.[17]

Iki 1913 m. sodybų skaičius išaugo iki 30.[18]

1933 m. duomenimis kaimas vadinosi Salizis ir buvo dalis suomių Kolpano nacionalinės kaimo tarybos, Krasnogvardeisko rajone.[19]

1944 m. sausio 24 d. kaimas buvo išlaisvintas nuo fašistų okupacijos.[20]

1966 m. ir 1990 m. duomenimis kaimas vadinosi Kotelnikovas ir priklausė Gatčinos rajono Pudostės kaimo tarybai.[21][22]

1997 m. gyveno 32 žmonės, 2007 m. – 42, 2010 m. – 53.[23][24][25]

Geografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kaimas išsidėstęs šiaurinėje rajono dalyje, kairiajame Paricos krante. Atstumas iki gyvenvietės centro, Pudostės kaimo – 7,5 km.[24] Atstumas iki artimiausios Marienburgo geležinkelio platformos – 5 km.[21]

Demografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Įdomūs faktai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kotelnikove esantis paminklas, parašiuto „RK-1“ bandymams atminti

Prieš Pirmąjį pasaulinį karą čia buvo pastatytas elingas, skirtas karinio dirižablio „Gigantas“ statybai. 1920 m. rudenį, Salizio kaime, aeronautikos būrys pradėjo surinkinėti dirižablį „Astra“, kurį 1915 m. iš Prancūzijos nupirkusi carinė valdžia saugojo Aeronautikos mokyklos sandėlyje. Dirižablis „Astra“ buvo pervadintas į „Raudonąją žvaigždę“. 1926 m. gegužės 5 d. elingas buvo skirtas norvegų dirižabliui „Norvegija“, kuriuo į Šiaurės ašigalį keliavo R. Amundseno ir U. Nobilio ekspedicijos.

1912 m. birželio 19 d. Salizyje vyko pirmojo pasaulyje kuprininio parašiuto bandymai. Jį sukonstravo G. Kotelnikovas. Parašiutas vadinosi „RK-1“ (rus. РК-1), verčiamas kaip „Rusiškas. Kotelnikovas, Pirmasis modelis“. Bandymams buvo sukurta 76 kg lėlė, kuri buvo pririšta prie aerostato gondolos ir išmesta iš 200 m aukščio. Po šešių dienų manekenas buvo išmestas iš aitvarinio baliono, skriejančio 100 m aukštyje. Bandymai buvo sėkmingi.

1949 m. rugsėjį, šio įvykio garbei, Salizio kaimas buvo pervadintas į Kotelnikovą.

Gatvės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kaime yra šios gatvės: Vilos skg., Žaliasis skg., Žiedinė g., G. Komelnikovo g., Miškinė g., Salizio g.[26]

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Котельниково // Гатчинский район Ленинградской области. Достопримечательности. Экскурсионные маршруты: Путеводитель / под общей редакцией Сырова А. А.. – СПб.: Инкери, 2004. – С. 37. – 116 с. – 2000 экз. – ISBN 5-98187-031-3.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Йордебокер Писцовые книги Ижорской земли. Том 1. Годы 1618–1623, стр. 117
  2. «Карта Ингерманландии: Ивангорода, Яма, Копорья, Нотеборга», по материалам 1676 г.
  3. «Генеральная карта провинции Ингерманландии» Э. Белинга и А. Андерсина, 1704 г., составлена по материалам 1678 г.
  4. «Географический чертёж над Ижорскою землей со своими городами» Адриана Шонбека 1705 г.
  5. «Карта Санкт-Петербургской губернии содержащей Ингерманландию, часть Новгородской и Выборгской губернии», 1770 год
  6. «Карта окружности Петербурга» А. М. Вильбрехта. 1792 г.
  7. «Топографическая карта окружности Санкт-Петербурга» на 16 листах в масштабе 1 в. в 1 дм или 1 : 42 000, Военно-топографическое депо Главного штаба, 1817 г.
  8. «Топографическая карта окрестностей Санкт-Петербурга», снята под руководством генерал-лейтенанта Шуберта и гравирована при военнотопографическом депо. 1831 год
  9. Описание Санкт-Петербургской губернии по уездам и станам, 1838 г.
  10. Спецкарта западной части России Ф. Ф. Шуберта. 1844 г.
  11. Геогностическая карта Санкт-Петербургской губернии проф. С. С. Куторги, 1852 г.
  12. Koppen P. von. Erklarender Text zu der ethnographischen Karte des St. Petersburger Gouvernements. – St. Petersburg, 1867, стр. 70
  13. Алфавитный список селений по уездам и станам С.-Петербургской губернии. 1856 г.
  14. Карта Санкт-Петербургской губернии. 1860 г.
  15. «Списки населённых мест Российской Империи, составленные и издаваемые центральным статистическим комитетом министерства внутренних дел» XXXVII Санкт-Петербургская губерния. По состоянию на 1862 год. СПб. изд. 1864 г. стр. 168
  16. Военно-топографическая карта Санкт-Петербургской губернии. 1879 г.
  17. Kolppanan Seminaari. 1863–1913. s. 89, Viipuri, 1913
  18. «Карта района манёвров» 1913 г.
  19. Административно-территориальное деление Ленинградской области. – Л., 1933, стр. 252
  20. От Советского Информбюро, 24 января 1944 года
  21. 21,0 21,1 Административно-территориальное деление Ленинградской области. — Л., 1933, стр. 252
  22. Административно-территориальное деление Ленинградской области. – Лениздат, 1990, ISBN 5-289-00612-5, стр. 64
  23. Итоги Всероссийской переписи населения 2010 года. Ленинградская область.
  24. 24,0 24,1 Административно-территориальное деление Ленинградской области. – СПб., 2007, с. 90
  25. Административно-территориальное деление Ленинградской области. – СПб, 1997, ISBN 5-86153-055-6, стр. 65
  26. Система «Налоговая справка». Справочник почтовых индексов. Гатчинский район Ленинградская область