Kosta Rikos geografija
Kosta Rikos geografija – Kosta Rikos valstybės geografinių sąlygų aprašymas.
Padėtis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Kosta Rika – valstybė Centrinėje Amerikoje, tarp Karibų jūros rytuose ir Ramiojo vandenyno vakaruose. Tai 129 pagal plotą šalis pasaulyje[1] ir iš žemyninių Šiaurės Amerikos valstybių lenkia tik Belizą ir Salvadorą. Ribojasi su Nikaragva šiaurėje (sienos ilgis 313 km) ir Panama pietryčiuose (348 km). Bendras sausumos sienų ilgis – 661 km.[1] Ties siauriausia vieta šalies plotis tarp jūrų siekia ~120 km.[2]
Jūrų pakrančių ilgis – 1290 km.[1] Karibų jūros krantai lygūs, akumuliaciniai, Ramiojo vandenyno – vingiuoti, išraižyti pusiasalių (Nikojos, Osos, Papagajo, Burikos) ir įlankų (Papagajo, Nikojos, Dulsės).[3] Kosta Rikai priklauso keletas nedidelių salų šalia Ramiojo vandenyno pakrančių (Čira, Brava, Damasas, Kanjas ir kt.), taip pat 550 km nuo žemyno nutolusi Kokosų sala. Kosta Rikos šiaurės rytuose, San Chuano deltoje yra upinė Kalero sala (plotas 151 km² – didžiausia šalyje; į ją pretenduoja ir Nikaragva). Maža Uvitos sala yra Karibų jūros pakrantėje.
Kraštiniai taškai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- šiaurėje – Penjas Blankaso gyvenvietė pasienyje su Nikaragva (Gvanakastės provincija, La Kruso kantonas);
- pietuose – Dampiro kyšulys Kokosų saloje; žemyne – pasienio taškas su Panama Burikos pusiasalyje, į vakarus nuo Burikos kyšulio (Puntarenaso provincija, Golfito kantonas);
- vakaruose – nedidelės uolos į vakarus nuo Kokosų salos; žemyne – Nikojos pusiasalio pakrantės kyšulys netoli Kabo Velaso (Gvanakastės provincija, Santa Kruso kantonas);
- rytuose – pasienio taškas su Panama Karibų jūros pakrantėje, prie Siksaolos upės žiočių (Limono provincija, Talamankos kantonas).
Paviršius[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Kosta Rikos centrine dalimi driekiasi Šiaurės Amerikos Kordiljeros, sudarydamos keletą kalnagūbrių: šiaurės vakaruose ištįsusi Gvanakastės Kordiljera (aukštis iki 2028 m), vidurinę dalį užima Centrinė Kordiljera (aukštis iki 3432 m) ir tarpukalnių plynaukštė – Centrinė Meseta (aukštis 1100–1500 m), o pietryčiuose stūkso Talamankos Kordiljera.[3] Joje iškilęs Kosta Rikos aukščiausias kalnas – Čiripo Grandė (3819 m[1]). Kosta Rikoje stūkso daugiau nei 100 ugnikalnių, iš kurių nemažai aktyvių[1] – Irasu, Arenalis, Turialba, Poasas, Rinkon de la Vjecha, Miravaljesas. Tarp Talamankos ir Centrinės Kordiljerų besidriekiančiame Vidurio Kosta Rikos slėnyje susitelkę daugelis šalies gyventojų.
Apie dešimtadalį Kosta Rikos ploto sudaro Ramiojo vandenyno pakrantės lygumos, sudarytos iš nedidelių slėnių ir lygumų plotų, o didesni lygumų plotai (apie penktadalis šalies teritorijos) driekiasi Karibų jūros pakrantėje ir San Chuano baseine (būdingas aukštis – 120 m).[2]
Daug karstinių reljefo formų; daugiausia jų Kosta Rikos pietinėje dalyje (į pietus nuo sostinės San Chosė) ir šiaurės vakaruose (Bara Hondos nacionaliniame parke). Daug karstinių urvų, iš jų ilgiausias – Koredoreso urvas (3,6 kilometro).[3]
Kosta Rika yra aktyvioje seisminėje zonoje, ties Kokosų, Karibų ir Panamos plokščių sandūra. Didžiausi žemės drebėjimai šalį niokojo 1900, 1991 metais.
Klimatas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Kosta Rikos klimatas musoninis subekvatorinis. Ramiojo vandenyno pakrantėje drėgnasis laikotarpis tęsiasi nuo gegužės iki spalio šiaurėje ir nuo balandžio iki gruodžio pietuose. Čia iškrenta 1500–2000 mm kritulių. Būna sausrų. Karibų jūros pakrantėje pasatai nuolat neša drėgnas oro mases, todėl lyja ištisus metus (2500–5000 mm). Ypač daug kritulių tenka rytinėms kalnų pašlaitėms (ties Bara del Koloradu).[2]
Žemumose metų vidutinė temperatūra 27 °C, Centrinėje Mesetoje 22 °C.[3] Panaši temperatūra laikosi ištisus metus. Temperatūra šalyje retai pakyla virš 35 °C ir retai nukrenta žemiau 15 °C. Žemiau 10 °C oras atvėsta tik kalnų viršūnėse. Kalnuose – vertikalusis klimato zoniškumas.
Kosta Rika (ypač, rytinė pakrantė) dažnai kenčia nuo uraganų (ypač 1974, 1985, 1996, 1998, 2008, 2010, 2016, 2020 m.).
Hidrografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Apie 2/3 Kosta Rikos upių priklauso Karibų jūros baseinui, 1/3 – Ramiojo vandenyno baseinui.[3] Link Karibų jūros teka San Chuanas (pasieniu su Nikaragva) su intakais San Karlosu, Sarapiki; taip pat Siksaola, Reventasonas, Tortugeras, La Suertė, Pakuarė, Matina, Estrelija, Bananas. Šiaurėje keletas trumpų upių (didžiausia – Frijas) teka į San Chuano baseine esantį Nikaragvos ežerą. Į Ramųjį vandenyną teka Tempiskė, Teraba, Tarkolesas, Koto Koloradas. Upės sraunios, vandeningos.
Pakrantės daug kur pelkėtos, ypač šiaurės rytuose, San Chuano deltoje. Yra nedidelių vulkaninių ežerų, sudaryta tvenkinių (didžiausias – Arenalio). Kalnuose yra krioklių (La Paso, Volio, La Fortunos).
Dirvožemiai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Dirvožemiai Kosta Rikos vakarinėje dalyje – geltonžemiai, kalnuose – vulkanžemiai, kalkžemiai, rytinėje dalyje – rūgštžemiai, Karibų jūros pakrantėje – šlynžemiai, durpžemiai.[3]
Gyvoji gamta[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Kosta Rikos miškingumas – 37,1 % (2018 m.).[1] Daugiausia auga periodiškai lapus metantys atogrąžų miškai, kalnuose – mišrieji miškai. Kosta Rikos miškuose daug vertingų medžių rūšių – juodmedžiai, ochromos, raudonmedžiai, kedrai; daugiau kaip 1000 orchidėjų rūšių. Talamankos kalnuose auga visžaliai ąžuolynai. Karibų jūros pakrantėje veši mangrovės, prie Ramiojo vandenyno – kai kur retmiškiai, savanos. Kalnuose, aukščiau kaip 2800 m, – žolinė augalija.[3]
Kosta Rikoje išskiriami šie ekoregionai: Kokosų salos drėgnieji miškai, Kosta Rikos periodiškai drėgni miškai, Sąsmaukos–Atlanto drėgnieji miškai, Sąsmaukos–Ramiojo vandenyno drėgnieji miškai, Talamankos kalnų miškai, Centrinės Amerikos sausieji miškai, Kosta Rikos paramai, Bokas del Toro–San Bastimentoso salos–San Blaso mangrovės, drėgnosios Ramiojo vandenyno pakrantės mangrovės, Negro–San Suno upių mangrovės, pietinės sausosios Ramiojo vandenyno pakrantės mangrovės.
.jpg)
Kosta Rika pasižymi didele bioįvairove. Čia sutinkamos tiek Pietų, tiek Šiaurės Amerikos rūšys: pumos, jaguarai, elniai, skruzdėdos, tinginiai, kojotai, ūdros, lapės, šeškai, įvairios beždžionės (kapucinai, staugūnai), koačiai, mangustos, tapyrai, ocelotai, jaguarundžiai, ilgauodegės katės. Virš 900 paukščių rūšių (kolibriai, aros, kecaliai, žabirai, strazdai, manakinai, tinamai, gegutės, počiai, žakanos, įvairūs vandens paukščiai). Gausu roplių (driežai, gyvatės, iguanos, jūriniai vėžliai, krokodilai), varliagyvių (medlaipės, stiklavarlės, salamandros), vabzdžių, žuvų (aplinkiniuose vandenyse gausu ryklių).
Saugomos teritorijos užima 24,8 % Kosta Rikos ploto, iš jo 10,3 % sudaro nacionaliniai parkai. Šalyje yra 30 nacionalinių parkų: didžiausi – Las Baulaso jūrinis nacionalinis parkas (271 km²), Kahuitos nacionalinis parkas (224 km²), La Amistado tarptautinis parkas (193 km², UNESCO pasaulio paveldo objektas); seniausi – Irasu, Turialbos nacionaliniai parkai (1955 m.). Gvanakastės nacionalinis parkas – pasaulio paveldo objektas. Tokį pat statusą turi ir Kokosų sala. Yra 12 Ramsaro konvencijos saugomų vietovių (plotas 569 742 ha).[3]
Pagrindinės ekologinės problemos: miškų kirtimas naujiems ganyklų plotams, dirvožemio erozija, pakrančių tarša, oro tarša, šiukšlinimas.[1]
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ 1,0 1,1 1,2 1,3 1,4 1,5 1,6 Costa Rica, The World Factbook, CIA.
- ↑ 2,0 2,1 2,2 Costa Rica. Encyclopædia Britannica Online. – www.britannica.com.
- ↑ 3,0 3,1 3,2 3,3 3,4 3,5 3,6 3,7 Kosta Rika: gamta. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. X (Khmerai-Krelle). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2006
| |||||