Korporacinė diplomatija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
 NoFonti.svg  Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta šaltinių ar nuorodų į juos.
Jūs galite padėti Vikipedijai įrašydami tinkamas išnašas ar nuorodas į šaltinius.

Korporacinė diplomatija (bendrovių diplomatija; angl. Corporate Diplomacy) – privačiosios diplomatijos forma; privataus (verslo) sektoriaus subjektų veikla, įtakojant, planuojant, kuriant, įgyvendinant bei plėtojant viešąją užsienio politiką, formuojant, išreiškiant ir ginant įvairius (tiek privačius, tiek ir viešuosius) interesus.

Intensyvėjant ekonominiams procesams, plečiantis globalizacijai, vis didesnę įtaką įgauna nemažai tarptautinių, daugianacionalinių bendrovių. Kai kurios savo (finansiniais, žmogiškaisiais) ištekliais, veiklos mastais lenkia dešimtis valstybių. Jos kuria tarptautinius tinklus, mezga naudingus ryšius tiek privačiame, tiek ir viešajame sektoriuje. Organizacinėje struktūroje patvirtina specialius etatus tarptautiniams klausimais (diplomatijai), užsienyje steigia atstovybes, agentūras, darbuotojų skaičiumi pranokstančias valstybių diplomatines atstovybes; taip pat steigia ir finansuoja lobistinių struktūrų etatus tarptautinės, regioninės bei nacionalinės politikos centruose, sostinėse, pvz., Niujorke, Briuselyje), didmiesčiuose (Ženeva), Hamburgas), kur yra tarptautinių (JTO, PPO) regioninių organizacijų (isp.) būstinės.

Tarptautinės korporacijos pačios rengia arba samdo ekspertus, aukštos kvalifikacijos įvairių sričių patarėjus, netgi politikus, diplomatus, kurių dėka siekiama vykdyti įmonių strategiją, veiklą atitinkamose valstybėse (pvz., buvęs galingiausios Europos valstybės bundeskancleris – Gerhardas Šrioderis – buvo pasamdytas dirbti Rusijos energetikos koncerne „Gazprom“). Pasaulinės įmonės taip pat sėkmingai derasi bei įgyvendina politines nuostatas, įtvirtinant palankias ekonomines normas teisės aktais nacionaliniuose parlamentų, vietos savivaldos institucijų sprendimais. Derybos dėl investicijų konkrečioje valstybėje arba regione, savivaldybėje gali lemti mokesčių nuolaidas, mažesnius tarifus, kartais imantis ekonominio šantažo (pvz., grasinant perkelti iškelti gamybą į kitą geografinę sritį, valstybę, žemyną, sumažinti užsienio investicijų srautą arba jį nutraukti ir kt.).

Įgyvendinant privačius interesus, vis daugiau nacionalinių ir tarptautinių subjektų įsisąmonina, kad ekonominės veiklos rezultatai priklauso ir nuo vadinamojo nerinkos (angl. Non-Market) veiksnio, nesusijusio su konkurencija, prekyba arba rinkos jėgomis. Rinkos subjektų veiklą netiesiogiai ir tiesiogiai ima veikti viešasis sektorius, (nacionalinės ir tarptautinės) nevyriausybinės organizacijos, socialinės struktūros, kadangi plėtojantis tarpusavio ryšiams tarp įvairių organizacijų, jų narių, plečiantis jų veiklos geografijai, stiprėjant medializacijai, veikimas toje pačioje (socialinio gyvenimo) erdvėje susieja, supina pačias įvairiausias organizacijas bei asmenis. Transnacionalinių bendrovių veikloje skatinama visuomeninė atsakomybė, socialinė savimonė, geros veiklos praktika (good corporate citizenship), kuriami atitinkami elgesio standartai.

Privačios struktūros, tarptautiniai koncernai jau nebegali veikti izoliuotai nuo socialinės aplinkos konkrečiose valstybėse. Jų veiklą stebi, vertina neapibrėžtas ratas asmenų, galinčių paveikti veiklos rezultatus, įtakoti interesus. Viešųjų interesų ignoravimas bendrovėms gali atnešti nuostolių, kai kada netgi atvesti net iki krizės. Pavyzdžiui, įmonės, kurių akcijos kotiruojamos Vakarų vertybinių popierių rinkose, nepaisančios ekologinių veiklos aspektų, gali prarasti gerą reputaciją (pvz., aplinkosauginėms organizacijoms kaip Greenpeace ir kt. netinkamą elgesį pastebėjus ir išviešinus investuotojams prieinamoje terpėje – internete, visuotinių akcininkų susirinkimų metu surengus neįprastą akciją ar kitaip patraukiant viešuomenės dėmesį).

Korporacinės diplomatijos plėtotę salygoja taip pat tokie veiksniai kaip globalinės problemos, tarptautiniai reikalai, tiesiogiai liečiantys koncernų interesus. Korporacinės diplomatijos agentai veikia tiek kartu, tiek ir atskirai nuo viešosios politikos subjektų. Valstybių (Prancūzija, Vokietija ir kt.) Užsienio reikalų ministerijos palaiko ryšius su nacionalinėmis ekonominėmis (lobistinėmis ir ne tik) struktūromis, įmonėmis, samdo, įdarbina ekspertus, referentus iš pramonės, verslo sektoriaus užsienio diplomatinėse atstovybėse.

Greta asmeninių kontaktų, institucinio bendradarbiavimo, bendrų renginių, konferencijų (business meets diplomats) korporacinė diplomatija žengia ir į tarptautinės politikos erdvę. Tarptautinių organizacijų lygmenyje vienas bendros viešųjų ir privačiųjų diplomatų iniciatyvos ženklų buvo 2004 m. balandžio mėnesį JT Saugumo Taryboje (Niujorkas) Siemens koncerno valdybos pirmininko H. fon Pyrero (Heinrich von Pierer) pasakyta kalba apie tarptautinių konfliktų išvengimą, politikos bei verslo veikimo atskirai neveiksmingumą, kovojant su prievarta, anarchija, diktatūra, terorizmu, išreiškiant viltis galimybei susivienyti, plėtoti ir kurti gerovę, ginti žmogaus teises ir laisves. Tarptautinėje politikoje taip pat įsivyrauja nuostata, kad privatūs subjektai gali būti sėkmingai įtraukiami į nacionaliniu ir tarptautiniu mastu naudingą veiklą, kurios metu ne tik politika, diplomatija, bet ir visuomenė (tarptautinė bendrija), verslas gali veikti kartu.

Pastebima ir diplomatijos privatizacijos (privatization of diplomacy), vyriausybių bei korporacijų abipusės priklausomybės tendencija. Privatūs asmenys, prekiniai ženklai kelia respublikos prestižą, o jų (teigiami ar neigiami) veiklos rezultatai kartu formuoja nuomonę apie konkrečią valstybę, geros reputacijos įgijimas kuria ar jos nuopuolis mažina, griauna kartu ir pasitikėjimą atitinkamos kilmės valstybe.

Nuorodos (angl.)[redaguoti | redaguoti vikitekstą]