Konstancija Benislavska

Konstancija Benislavska (lenk. Benisławska, 1747 m. sausio 6 d. Inflantuose, dab. Latvija – 1806 m. lapkričio 8 d. Vitebske, dab. Baltarusija) – poetė.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kilusi iš Livonijos bajorų, turėjusių Rykų pavardę (von der Recke, von Ryck ir pan.). Poetė gyveno Livonijos dalyje, esančioje į rytus nuo Daugpilio. Ji anksti ištekėjo už Livonijos stalininko (vėliau pakamario) Petro Benislavskio. Į šį ATR šiaurės rytų kraštą Benislavskiai atsikėlė dar XVII a. iš Mlavos apylinkių Mozūrijoje. Benislavska pagimdė dvidešimt du vaikus, iš kurių išaugo aštuoni: dvi dukros ir šeši sūnūs.^[1]

Palaidota Latgaloje, dominikonų katalikų bažnyčioje Pasienės kaime, Ludzos savivaldybėje.

Kūryba[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1776 m. Vilniuje išleido poezijos rinkinį Pieśni sobie śpiewane („Sau dainuotos dainos“). Eilės vėlyvojo baroko stiliaus, meditacinės. Nors jose nestinga Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bajorų buities, gamtos realijų, vyrauja metafizinė refleksija, religiniai motyvai ir bibliniai įvaizdžiai. Būdinga odės, maldos bei litanijos žanro retorinė raiška, jausmų ekspresija, intonacijų ir ritmų įvairumas. Rinkinys yra vienas ryškesniųjų XVIII a. Lietuvoje pasirodžiusios lenkiškos poezijos faktų. Jis turėjo įtakos čia kūrusiems Švietimo amžiaus poetams.

Benislavska dainas parašė būdama vos 29 metų, tačiau jos kūriniai vis dėlto brandūs, kupini religinio sąmoningumo ir teologinių aspektų. Laikyti baroko poezijos šedevru, tačiau laikui bėgant jie buvo pamiršti. Istorikas Vaclavas Borovis atkūrė jų buvusią šlovę. Savo knygoje „Apie lenkų poeziją XVIII amžiuje“ jis pavadino Benislavskos rinkinį „bene keisčiausia XVIII a. lenkų literatūros knyga“ dėl matomo, visiško atitrūkimo nuo to meto literatūros pagrindinės srovės. Stanislovo epochos klestėjimas nesutrukdė Benislavskai kūryboje sukurti barokinio konceptualizmo.