Kogalymas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Kogalymas
Когалым
   Coat of Arms of Kogalym (Khanty-Mansia).png      Flag of Kogalym (Khanty-Mansyisky AO).svg   
Kogalymas.jpg
Kogalymo centras

Kogalymas
62°16′0″ š. pl. 74°29′0″ r. ilg. / 62.26667°š. pl. 74.48333°r. ilg. / 62.26667; 74.48333 (Kogalymas)Koordinatės: 62°16′0″ š. pl. 74°29′0″ r. ilg. / 62.26667°š. pl. 74.48333°r. ilg. / 62.26667; 74.48333 (Kogalymas)
Laiko juosta: (UTC+5)
------ vasaros: (UTC+6)
Valstybė: Rusijos vėliava Rusija
Apygarda: Chantų Mansija Chantų Mansija
Įkūrimo data: 1975 m. (miesto teises įgijo 1985 m.)
Gyventojų (2010): 59 422
Commons-logo.svg Vikiteka: KogalymasVikiteka

Kogalymas (rus. Когалым) – miestas Rusijoje, Tiumenės srityje, Chantų Mansijos nacionalinėje apygardoje, Surguto rajone. Miestas užima 20,5 km² teritoriją, išsidėstęs tarp Ingujaguno ir Kirilvysjaguno upių, šalia geležinkelio linijos Surgutas-Naujasis Urengojus. Apylinkėms būdingos užpelkėjusios teritorijos, daugybė upelių, nedidelių ežerų. Iš to kilęs miesto pavadinimas – chantų kalba jis reiškia „pelkė“, „kemsynas“. Klimatas žemyninis su ilga žiema, besitęsiančia apie 7 mėn.

Mieste gyvena 59422 žmonės (2010). Čia rusai sudaro apie 57%, ukrainiečiai – 17%, totoriai – 8% gyventojų.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pirmuosius statinius Kogalymo apylinkėse 1975 m. pastatė geležinkelio tiesėjai. Kelias turėjo pasiekti neseniai išžvalgytas ir atrastas Vakarų Sibiro naftos versloves. Statybininkų gyvenvietė (поселок) sparčiai plėtėsi:

  • 1976 m. – oficialiai pradėta vadinti „Kogalymskij“
  • 1978 m. – išgauta pirma tona naftos, atidarytas geležinkelio ruožas Surgutas-Nojabrskas
  • 1981 m. – pirmas mūrinis 5 aukštų daugiabutis
  • 1985 m. rugpjūčio 15 d. – įgijo apygardos pavaldumo miesto teises
  • 1986 m. – išleistas laikraštis „Kogalymskij rabočij“ („Kogalymo darbininkas“)
  • 1988 m. – kinoteatras
  • 1991 m. – oro uostas
  • 1997 m. – stačiatikių cerkvė, musulmonų mečetė
  • 2000 m. – uždara ledo arena, jaunimo centras „Metro“

Ekonomika[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Senasis Kogalymas. Talino g.

Pagrindinė pramonės šaka – naftos ir dujų gavyba ir transportavimas. Per metus miesto įmonės išgauna virš 30 mln. tonų naftos. Didžiausia įmonė – bendrovė „LUKOIL-Zapadnaja Sibir“ (ЛУКОЙЛ-Западная Сибирь). Ne vienas įtakingas rusų magnatas verslą pradėjo būtent Kogalyme, tarp jų – Vagitas Alekperovas (Вагит Алекперов), LUKoilo tarptautinio naftos koncerno prezidentas, čia dirbęs apie 17 metų iki 1999 m. Buvęs miesto vadovas Sergejus Sobianinas (Сергей Собянин) yra tapęs Maskvos meru.

Kogalymą kerta automobilių, geležinkelio bei oro trasos (KOLAVIA bendrovė), jungiančios jį su „didžiąja žeme“. Mieste atidaryti kelių Sibiro universitetų filialai.

Lietuviai Kogalyme[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kelininkų darbo Kogalyme atminimo ženklai

Prie perspektyvaus ekonominio rajono įsisavinimo prisidėjo visa Tarybų Sąjunga. Kapitalinė statyba Kogalyme pradėta vykdyti 1980 m. [1] Pirmieji tais metais čia buvo Pabaltijo statybininkai iš Estijos, Latvijos ir Lietuvos. Mieste akivaizdūs jų buvimo ženklai: objektų pavadinimai (gatvės Pribaltijskaja, Tallinskaja, Vilniusskaja, kinoteatras Jantar), tokios pat architektūros namai kaip ir Kaune ar Rygoje, Taline. Išlikę darbininkų bendrabučiai (vadinamieji alytnamiai), poilsio ir gamybiniai objektai, tuomet laikyti pavyzdiniais šiame naftininkų krašte.

Lietuviai įkūrė dvi statybines įmones, kurios ypač aktyviai dirbo iki Nepriklausomybės atgavimo. Kauniečiai [2] [3] dirbo Statybos valdyboje SU-6 „Kausta“ (СУ-6, vadovas Anatolijus Kurilovas, vėliau netgi tapęs Kogalymo miesto garbės piliečiu [4]), o vilniečiai [5] [6] – Kelių statybos valdyboje KSV-12 (ДСУ-12, vadovas Antanas Jankauskas). Respublikinė spauda keliolika metų mirgėjo pranešimais iš šio atšiauraus krašto. Visuomenės susidomėjimą kėlė čia mokami gerokai didesni atlyginimai ir socialinės garantijos, reguliarūs pamaininių darbinininkų brigadų („vachtų“) skrydžiai iš Lietuvos ir atgal. Vien kelininkų įmonėje dirbo virš 1000 darbuotojų.

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

„Kaunietiškas“ stumbras prie Vilniaus g. nr.1. Autorius nežinomas

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. http://www.admhmao.ru/common/ckogal/history.htm
  2. Grigorijus Demenokas „Kauniečiai stato Kogalyme“ – Tiesa, 1983 m., spalio 13
  3. Aloyzas Urbonas „Kauno NSK darbai Kogalyme“ – Statyba ir architektūra, 1986 m. nr. 2
  4. http://kogalym.org/publ/241-1-0-1262
  5. Audra Stasiukonytė „Susitikimai Kogalyme“ – Vakarinės naujienos, 1980 m., gruodžio 23, 24 d.
  6. Stasys Arnašius, Donatas Buklys „Lietuviški keliai Tiumenės šiaurėje“ – Švyturys, 1981 m., nr. 15

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]