Kobrino ekonomija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

Kobrino ekonomijaLietuvos Didžiosios Kunigaikštijos valstybinė žemės valda, ekonomija, kurios pajamos priklausė Lenkijos karaliui ir Lietuvos didžiajam kunigaikščiui kaip atlyginimas už Lietuvos didžiojo kunigaikščio pareigas.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1518 m. mirė paskutinė dalinės Kobrino kunigaikštystės valdytoja Ana Semionovna Kobrinskaja. Iš Kobrino miesto ir aplinkinių žemių buvo sudaryta Kobrino seniūnija, kuri perduota iki gyvos galvos nuomos teisėmis Anos Semionovnos vyrui Vaclavui Kostevičiui. Po jo mirties 1532 m. seniūnija atiteko karaliui Žygimantui Senajam, kuris seniūniją padovanojo žmonai Bonai Sforcai.[1].1589 m. sudaryta ekonomija buvo perduota Bonos Sforcos dukteriai, Stepono Batoro našlei, Lenkijos karalienei Onai Jogailaitei.[2]

1549, 1563 ir 1597 metais vykdytos Kobrino ekonomijos revizijos. 1563 m. turėjo apie 85 000 m. ha žemės naudmenų, iš jų 89 valakai buvo palivarko ariamoji žemė, 612 valakų ariamosios žemės naudojosi priklausomi valstiečiai.

Kobrino ekonomijai priklausė Kobrinas, Dabučinas, nuo 1589 m. Pružanai, Horodeco miestelis. Dėl XVI a. antrosios pusės Valakų reformos, miškų kirtimo ir dirbamos žemės plotų plėtimo, melioracijos, reguliaraus trilaukio diegimo, taip pat ir dėl priklausomų valstiečių prievolių bei mokesčių nustatymo nuo naudojamos žemės ploto ir jų didinimo pajamos iš Kobrino ekonomijos iki XVII a. pabaigos padidėjo beveik 8 kartus, XVII a. viduryje jos buvo 31 000 auksinų.

XVII a. Kobrino ir Brastos ekonomijos administraciškai suartėjo, nuo XVIII a. pradžios sujungtos į Brastos-Kobrino ekonomiją su centru Brastoje.[3]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Казлоў Л. Р. Кобрынская эканомія (~1519 г.).
  2. Informacija iš Kobrino istorijos.
  3. Vytautas SpečiūnasKobrino ekonomija. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. X (Khmerai-Krelle). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2006. 328 psl.