Knutas II Didysis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
(Nukreipta iš puslapio Knutas Didysis)
Knutas II Didysis
Knutas II Didysis
Kniutlingai
Gimė apie 997 m.
Mirė 1035 m. lapkričio 12 d. (~38 metai)
Palaidotas (-a) Vinčesterio katedra
Tėvas Svenas I Šakiabarzdis
Motina Gunhilda
Sutuoktinis (-ė) Elgifu iš Northemptono
Ema Normandė
Vaikai Svenas Knutsonas
Haraldas I Kiškio Koja
Knutas III Hartknutas
Gunhilda
Danijos karalius
Valdė 1019 m. - 1035 m. (~16 metų)
Pirmtakas Haraldas II
Įpėdinis Knutas III Hardeknutas
Anglijos karalius
Valdė 1016 m. - 1035 m. (~19 metų)
Pirmtakas Edmundas II Geležinšonis
Įpėdinis Haraldas I Kiškio Koja
Norvegijos karalius
Valdė 1028 m. - 1035 m. (~7 metai)
Pirmtakas Olafas II Šventasis
Įpėdinis Magnusas I Gerasis
Vikiteka Knutas II Didysis

Knutas II Didysis (dan. Knud den Store, angl. Canute the Great, norv. Knut den Mektige, apie 997 m. – 1035 m. lapkričio 12 d. Šaftesburis, Anglija) – 1016–1035 m. Anglijos karalius, 1019–1035 m. Danijos karalius Knutas II ir 1028–1035 m. Norvegijos karalius.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Anglija, Danija, Norvegija Knuto valdymo metais

Kilęs iš Skjoldungų dinastijos, tėvas Svenas I Šakiabarzdis, motina Gunhilda.

Šeima[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pirmoji žmona Elfgifu iš Northemptono, antroji žmona – Ema Normandė. Vaikai:

Valdymas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Anglija prie Knuto
Knuto karstas Vinčesterio bažnyčioje

10131014 m. dalyvavo tėvo žygyje į Angliją. Po jo mirties grįžo į Daniją, kurios karaliumi tapo jo brolis Haraldas II. 1015 m. jis vėl puolė Angliją, po 1016 m. spalio mėn. pergalės prie Ašingtono sutartimi ją pasidalijo su Edmundu II Geležinšoniu, Knutui atiteko šiaurinė ir rytinė dalys. Konkurentui netrukus neaiškiomis aplinkybėmis mirus, užvaldė visą Angliją. Išmokėjęs laivynui Danų pinigus 1018 m. grąžino jį į Daniją, o pats liko Anglijoje.

Jo valdymas jo paties anksčiau nuniokotai šaliai buvo taikios plėtotės ir stabilumo laikotarpis. Knutas II Didysis skatino prekybą, anglų pirkliams tapo prieinama Baltija, daug aukojo Bažnyčiai ir vienuolynams. Po brolio mirties 1018 m. užėmė ir Danijos sostą, 1028 m. užvaldė Norvegiją, kurios siekė nuo 1020 m. Norvegijos vietininku iš pradžių paskyrė jarlą Hakoną Eriksoną, 1029 m. – sūnų Sveną ir jo motiną.

1027 m. kaip piligrimas nukeliavo į Romą, dalyvavo Šventosios Romos imperijos imperatoriaus Konrado II karūnavime, sutarė ištekinti dukrą už imperatoriaus sūnaus. Tuo pačiu buvo patvirtinta Danijos teisė į pietų Jutlandiją, anglų pirkliai atleisti nuo muitų. Dar prieš mirtį 1035 m. prarado Norvegiją, 1042 m. jo iš kelių šalių sukurta valstybė suiro.[1]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Knutas II Didysis. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. X (Khmerai-Krelle). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2006. 322 psl.

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Politikens bog om danske monarker af Benito Scocozza, Politikens Forlag 1998. ISBN 87-567-5772-7
  • Forte, A. Viking Empires (1st ed.), Cambridge, New York: Cambridge University Press, 2005 ISBN 0-521-82992-5
  • Lawson, M. K. Cnut: England’s Viking King (2nd ed.), Stroud: Tempus, 2004 ISBN 0-7524-2964-7
  • Sawyer, P. The Oxford Ils. History of the Vikings (1st ed.), Oxford, New York: Oxford University Press, 1997 ISBN 0-19-820526-0
  • Swanton, Michael, The Anglo-Saxon Chronicle, New York: Routledge, 1996 ISBN 0-415-92129-5
  • Trow, M. J. Cnut: Emperor of the North, Stroud: Sutton, 2005 ISBN 0-7509-3387-2

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]