Miškinė kiaunė
| Martes martes | ||||||||||||||
|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|
 Miškinė kiaunė (Martes martes) | ||||||||||||||
| Mokslinė klasifikacija | ||||||||||||||
| ||||||||||||||
 Paplitimas | ||||||||||||||
| Binomas | ||||||||||||||
| Martes martes Linnaeus, 1758 |
Miškinė kiaunė (Martes martes) – kiauninių šeimos plėšrusis žinduolis. Tai nedidelis, švelnaus, kartais rusvo atspalvio žvėrelis. Ant kaklo nuo žandų iki priekinių kojų yra šviesi, geltona dėmė.
Paplitimas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Miškinės kiaunės paplitusios Europos miškų zonoje.
Išvaizda
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Miškinė kiaunė sveria 0,9-1,2 kg, kūnas laibas, pailgos formos. Kailis rudas. Beveik trečdalį kūno ilgio sudaro puošni uodega. Snukutis trumpas, ausys apvalios, nedidelės. Smakras, pakaklė geltonai oranžinės spalvos, kuri ties priekinėmis kojomis baigiasi pleišto formos dėme. Patinai panašūs į pateles.[1]
Buveinė
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Gyvena įvairaus dydžio, amžiaus ir rūšinės sudėties miškuose. Mėgsta brandžius medynus su aikštėmis, atželiančiomis kirtavietėmis. Skurdžiuose pušynuose retesnė.
Veikli ištisus metus. Medžioja prieblandoje ir naktį. Dieną pasirodo tik poruodamasi. Apsigyvena medžių drevėse, voverių lizduose, pelėdoms skirtuose inkiluose, o poilsiauja arba grobį ėda plėšriųjų paukščių lizduose, žabų krūvose, po medžių šaknimis, kelmais, malkomis, rąstais.
Veisimasis
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Poruojasi liepos mėnesį. Nėštumas trunka 264-282 paras. Apvaisintos kiaušialąstės latentinės stadijos išbūna iki kovo mėnesio. Per metus užaugina vieną vadą, kurią sudaro 3-5 (iki 8) jaunikliai. Iš pradžių jaunikliai būna akli ir negausiai plaukuoti. 4-5 mėnesių pradeda savarankišką gyvenimą. Subręsta antrais arba trečiais gyvenimo metais.
Mityba
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Minta pelėmis, pelėnais, paukščiais, varliagyviais, vabzdžiais, jų lervomis, vikšrais, voverėmis, kurmiais, uogomis (mėlynių, bruknių, ievų, vyšnių, šermukšnių, kadagio). Žiemą, kai būna daug sniego, kiaunės sugauna nemažai naminių pelėdų, kitų paukščių bei voverių.
Amžius
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Gyvena iki 8-10 metų, voljeruose - iki 18 metų.
Priešai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Natūralių priešų beveik neturi.
Veiklos žymės
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- Pėdos sniege ir minkštame grunte;
- Sudraskytų paukščių plunksnos;
- Išmatos ant takelių, kelmų, nuvirtusių medžių stiebų. Vasarą ir rudenį išmatose yra ievų, vyšnių, kadagių ir kitų vaisių bei uogų sėklų ar kauliukų.
Reikšmė
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Esant didelei kiaunių gausai, dažnai nukenčia pelėdiniai ir kai kurie kiti paukščiai, priemiesčių želdiniuose kartais užpuola voveres.
Gausa
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Paplitusi visoje Lietuvoje, kai kur gausi. Nesaugoma.
Medžioklė
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Lietuvoje – medžiojamasis gyvūnas. Medžiojamas nuo liepos 1 d. iki balandžio 1 d. su šunimis, sėlinant, selektyviniais spąstais.
Nuorodos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ Knyga Algirdas Navasaitis - Miško žvėrys (2007 m.)
