Kazys Sleževičius

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Kazys Sleževičius
Gimė 1890 m. kovo 18 d.
Mirė 1953 m. sausio 15 d. (62 metai)
Veikla ilgametis universitetų meteorologijos krypties katedrų steigėjas

Kazys Sleževičius (1890 m. kovo 18 d. Daugėliai, Tauragės apskritis, Eržvilko valsčius1953 m. sausio 15 d. Vilnius) – žymus mokslininkas ir pedagogas, meteorologijos ir geofizikos mokslo ir mokymo pradininkas Lietuvoje, ilgametis Kauno, o vėliau ir Vilniaus universitetų meteorologijos krypties katedrų steigėjas ir vedėjas. Unikalių Lietuvoje mokslinių darbų iš gravimetrijos (sunkio jėgos) ir magnetizmo sričių pirmasis organizatorius ir atlikėjas. Gabus mokslo ir mokymo organizatorius, žinomas pedagogas ir mokslo populiarintojas.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Gimė ūkininko šeimoje. Kazio tėvas Feliksas Sleževičius ir motina Petronėlė Vizgirdaitė-Sleževičienė buvo bajoriškos kilmės, bet ne turtuoliai. Nuosavos žemės jie neturėjo, visą gyvenimą nuomojo ūkius iš dvarininkų. Tėvui Feliksui 1890 m. mirus šeimoje liko trys vaikai: Mykolas, Juozas ir Kazys. Jauniausiajam Kaziui buvo vos mėnuo, o vyriausiajam Mykolui (būsimajam tarpukario Lietuvos ministrui ir ministrui pirmininkui) – aštuoneri metai. Brolis Juozas, gimęs 1885 m., mirė 1920 m.

Kazys Sleževičius 1902 m. rugpjūčio 10 d. priimtas į Rygos Nikolajaus I imperatorinę gimnaziją, kurios visą aštuonmetį kursą baigė 1910 m. birželio 5 d. Baigęs gimnaziją nuvyko į Odesą ir įstojo į Imperatorinį Novorosijsko universitetą, kurį prieš keletą metų baigė jo brolis Mykolas. Iš brolio Kazys sužinojo ir apie geras gyvenimo sąlygas, demokratišką aplinką ir ten gyvavusią lietuvių bendruomenę. Čia buvo nemažai K. Sleževičiaus pažįstamų, organizuotai veikė lietuvių draugija „Rūta“. Universitete Kazys Sleževičius pasirinko fizikosmatematikos skyrių. Pagal universiteto baigimo diplomą jis įgijo dar ir meteorologo kvalifikaciją. Bebaigdamas universitetą K. Sleževičius papildomai lankė metinius mokytojų fizikos ir matematikos kursus. Kursuose buvo mokoma logikos, pedagogikos, fizikos ir matematikos dėstymo metodikos bei mokyklinės higienos dalykų.

Visuomeninė veikla[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Po atleidimo iš kariuomenės, į kurią buvo mobilizuotas 1917 m. K. Sleževičius grįžo i Odesą mokytojauti, kartu dirbo vidurinės mokyklos vedėju, nes už studijų metais gautą stipendiją buvo įsipareigojęs porą metų atidirbti pagal valdžios paskyrimą. Atvykęs į Odesą, nuo pat studijų pradžios aktyviai įsitraukė į Odesos lietuvių bendruomenės veiklą. Toji bendruomenė čia pradėjo kurtis nuo 1903 m. Joje dalyvavo studentai bei dirbantys žmonės. Pradžioje daugiausiai dirbo ir bendruomenę kūrė Zigmas Žemaitis bei Kazio brolis Mykolas.

Baigus mokslus ir išvykus Z. Žemaičiui bei M. Sleževičiui lietuvių bendruomenės veikla kiek apsilpo, bet atvykus studijuoti Kaziui Sleževičiui vėl gerokai pagyvėjo. 1915–1917 m. jis Odesos komiteto narys, 1918–1921 m. Odesos lietuvių tautinės tarybos narys, lietuvių mokyklos konsultantas, taip pat tapo pagrindiniu scenos mėgėjų režisieriumi, dažnai pats vaidino.

Šeima[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Odesoje vedė, jo žodžiais tariant, kilmingą ir gražią ukrainietę, Odesos gydytoją Eleną Džigurdą. Sutuoktuvės po trijų užsakų skelbimų įvyko 1918 m. liepos 1 d. Odesos lietuvių bendruomenės Romos katalikų Šv. Klementino bažnyčioje. Elena Sleževičienė baigė Kijevo medicinos fakultetą, tapo gydytoja. 1921 m. šeima atvyko gyventi į Kauną. Po metų Lietuvoje jiems gimė dukrelė Aldona Danutė ir jie išsikraustė į erdvesnį butą, praėjus dar kiek laiko Kazys pašauktas dirbti į Lietuvos karo tarnybą, paskirtas dirbti Krašto apsaugos ministerijos Karo mokslo skyriaus reikalų vedėju, be to, mokytojavo mokytojų seminarijoje bei suaugusiųjų gimnazijoje.

Mokslinė veikla[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Lemtingas K. Sleževičiaus gyvenimo posūkis įvyko 1922 m. pabaigoje, kai jis buvo pakviestas dirbti į Lietuvos universiteto Matematikos-gamtos fakultetą. Iš pradžių jis dirbo vyr. asistentu bei geofizikos ir meteorologijos lektoriumi Eksperimentinės fizikos katedroje. Vėliau išrinktas geofizikos docentu, jam pavestos atsakingos pareigos organizuoti gerai įrengtą Geofizikos kabinetą. K. Sleževičius palaikė plačius ryšius su kaimyninių šalių firmomis ir mokslininkais, su jais susirašinėjo, vyko pas juos į pasitarimus, priiminėjo juos pas save. 1924 m. sudaryta doc. K. Sleževičiaus vadovaujama Lietuvos universiteto meteorologinė komisija, kuri vėliau nutarė metodiškai vadovauti Lietuvos meteorologijos stotims, doroti ir rengti spaudai stebėjimo duomenų medžiagą. Taip pat nutarta skirti vieną darbuotoją sudarinėti sinoptinį žemėlapį. Lietuvoje, be Vilniaus krašto, veikė 20 įvairių kategorijų meteorologinių stočių. 1925 m. pabaigoje K. Sleževičiaus iniciatyva universiteto meteorologinė komisija pasiūlė Švietimo ministerijai, kad šioji leistų įsteigti meteorologinį biurą, kuriam priklausytų šalies meteorologinės stotys ir sinoptinis skyrius orams prognozuoti.

Trūkstant mokymo priemonių, doc. K. Sleževičius ranka parašė 5 geofizikos paskaitų sąsiuvinius, kurie ilgus metus buvo pagrindinė šio kurso literatūra. Jis ruošė ir leido mokymo programas, rašė į „Kosmosą“, „Gamtą“ ir kitus žurnalus klimato, jo reiškinių klausimais. Aktyviai bendradarbiavo Kauno radiofone – reguliariai skaitė paskaitas apie meteorologinius ir kitus gamtos reiškinius. 1927 m. gavo Lietuvos universiteto Matematikos-gamtos fakulteto dekano leidimą nuo rugsėjo mėnesio skaityti universitete.

1930 m. birželį K. Sleževičius Kauno centrinėje gravimetrijos stotyje (Pirmojo forto pusrūsyje) pradėjo pirmuosius gravimetrijos stebėjimus. Vėliau apytikriai kas savaitę tie matavimai buvo tęsiami. Gravimetriniams matavimams atlikti visoje šalyje 35 punktuose profesoriui prireikė dar dviejų 1931-1932 m. vasarų dirbant nuo birželio iki rugpjūčio mėnesio.

1930 m. doc. K. Sleževičiui suteiktas ekstraordinarinio profesoriaus vardas. Iki tol buvęs Geofizikos kabinetas perorganizuotas į Geofizikos ir meteorologijos katedrą, kuriai ėmė vadovauti prof. K. Sleževičius.

Bene produktyviausi prof. K. Sleževičiui buvo 1931-1940 m. Sekėsi plėsti ir tobulinti mokomąją ir mokslinę vadovaujamos katedros veiklą. Profesorius atlieka du didžiulius unikalius geofizinius (gravimetrijos ir magnetizmo) Lietuvos teritorijos tyrimus. Remiantis jo darbais buvo sudaryti ir paskelbti gravitacinio bei magnetinio lauko žemėlapiai. Šiame dešimtmetyje katedroje paruošti pirmieji Lietuvos ir Pabaltijo istorijoje meteorologijos specialistai, visų jų darbams vadovavo prof. K. Sleževičius.

Prieškariniame dešimtmetyje be minėtų darbų profesorius parengė ir spausdino daug populiarių straipsnių į mokslinius žurnalus. Jis rašė apie Lietuvos klimato ypatumus, jų įtaką žmogaus organizmui, apie meteorologinius stebėjimus mokyklose, nukritusius Lietuvoje meteoritus, meteorologinio tinklo tobulinimą ir kitomis temomis, dalyvauja daugelio draugijų, mokslinių tarybų ir komisijų darbe. Po Vilniaus susigrąžinimo buvo nutarta, kad Matematikos-gamtos fakultetas iš Kauno turės keltis į Vilnių. 1940 m. vasarą profesoriaus K. Sleževičiaus vadovaujama Geofizikos ir meteorologijos katedra perkelta į Vilniaus universiteto Gamtos fakultetą.

Po sovietinės aneksijos, atkūrus Vilniaus universiteto veiklą, profesorius K. Sleževičius toliau vadovauja Meteorologijos ir klimatologijos katedrai. Trūkstant specialistų jis pats skaitė studentams geografams meteorologijos, klimatologijos, prietaisų ir kitus kursus, o geologamsgeofizikos kursą. Profesorius aktyviai dalyvauja ir studentų praktikose. Jose organizuoja mikroklimato bei Saulės radiacijos balansinius stebėjimus.

Pokario metais profesorius visą laiką dirbo ir Kauno Vytauto Didžiojo universitete. Prof K. Sleževičiui priklauso 23 spausdinti moksliniai ir apie 150 mokslo populiarinimo darbų. Daug jų liko rankraščiuose. Tarp jų pažymėtinas 1947 m. specialistams rašytas vadovėlis „Meteorologija“. [1]

Įdomūs faktai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1936 m. K. Sleževičius, atlikdamas tyrimus Tumasonių kaimo apylinkėje (Rokiškio raj.) aptiko didžiausią Pabaltijyje magnetinę anomaliją, kurią sukelia apie 1200 m gylyje esantys geležies rūdos sluoksniai.[2]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Ščemeliovas, Prof. K. Sleževičius, V. 2002 m.
  2. Vanda Palubinskienė. Fizika. Suaugusiųjų ir savarankiškam mokymuisi 11-12 kl. 1-oji knyga. Kaunas: Šviesa, 2005, 261 p. ISBN 5-430-04042-8.