Kauno miesto muziejus

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Kauno miesto muziejaus Rotušės skyrius

Kauno miesto muziejus – Kauno senamiestyje įsikūręs muziejus (Rotušės a. 15). Kauno miesto muziejus atkurtas Kauno miesto tarybos 2005 m. spalio 20 d. sprendimu Nr. T-535, kaip savivaldybės biudžetinė įstaiga. Lankytojams duris muziejus atvėrė 2008 m. vasario 15 d., pristatydamas ekspoziciją „Kaunas laiko ženkluose: nuo ištakų iki 1940 metų“, skirtą Kauno savivaldos 600-osioms metinėms.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Buvusi arklių keitimo stotis, kurioje įkurtas pirmasis Kauno miesto muziejus

Kauno miesto muziejus – seniausias Kaune. Jo istorijos pradžia – 1882 metai, kai Kaune statant pirmaklasę tvirtovę, buvo surinkta paleontologijos radinių kolekcija. Nemaža radinių kolekcija (apie 1000 vnt.) 1897 m. liepos 30 d. buvo perduota Kauno miesto valdybai. Jos pagrindu ir buvo pradėtas kurti muziejus.

Pirmuoju muziejaus vedėju tapo gubernijos statistikos komiteto narys, Kauno mergaičių gimnazijos istorijos mokytojas Konstantinas Gukovskis, domėjęsis Lietuvos praeitimi, liaudies menu ir kalba. Visus muziejaus reikalus tvarkė miesto valdybos sudaryta speciali komisija, kuri stengėsi sukaupti kuo daugiau eksponatų. 1898 m. balandžio 15 d. ji nutarė kreiptis į Imperatoriškąją archeologijos komisiją Peterburge ir kitas mokslo, meno įstaigas bei dailės mokyklas ir privačius asmenis, prašydama steigiamam muziejui eksponatų. Peterburgo imperatoriškoji archeologijos komisija „malonėjo suteikti… vieną geležinį kirvį, vieną geležinį ieties antgalį, vieną akmens kirvelį ir 10 gabalų bronzinių apyrankių, kaklo grandinių“. Meno akademija ir kitos dailės mokslo įstaigos pareiškė, kad jos atsiųsiančios muziejui eksponatų, bet tik tada, kai bus sudarytas steigiamojo muziejaus statutas-įstatai. Nors muziejuje buvo renkama įvairiausia medžiaga, bet kadangi buvo norima muziejų pavadinti Kauno miesto muziejumi, jame turėjo būti kaupiama medžiaga, atspindinti tik miesto prekybą, amatus, miestiečių kultūrą, buitį. Todėl 1898 m. lapkričio 25 d. miesto Valdyba nutarė paruošti muziejaus statutą ir šalia rotušės buvusio pašto pastate paskyrė patalpas, kuriose muziejus įsikūrė 1907 m. ir veikė iki 1936 m. Statutas patvirtintas tik 1905 m. lapkričio 5 d., o muziejus pavadintas „Kauno miesto moksliškai-pramoniniu muziejumi“.

1906 m. mirus vedėjui K. Gukovskiui, muziejus liko be vadovo. Tačiau kaip tik tuo metu bendradarbiauti tvarkant muziejų pasisiūlė archeologas, dailininkas Tadas Daugirdas. 1907 m. vasario 8 d. jis buvo paskirtas muziejaus prižiūrėtoju ir konservatoriumi. T. Daugirdas energingai pradėjo tvarkyti muziejaus reikalus. Per spaudą kreipėsi į visuomenę, prašydamas muziejui eksponatų, supažindino visuomenę su muziejaus veikla. T. Daugirdas, dirbdamas muziejuje daugiau kaip dešimt metų, ne tik sutvarkė jame buvusius eksponatus, bet ir prijungė savo sukauptas kolekcijas. Be archeologijos, paleontologijos, etnografijos, fabrikų ir namų pramonės (amatų) ekspozicijos skyrių, muziejuje buvo įrengti numizmatikos, filatelijos, Vakarų Europos dailės skyriai. Stengdamasis kuo geriau sutvarkyti muziejų, T. Daugirdas studijavo muziejinę literatūrą, lankėsi geriausiuose Rusijos imperijos ir užsienio muziejuose, o 1914 m. balandžio mėn. dalyvavo Lenkijos muziejininkų suvažiavime, kuriame dalyvius supažindino su Kauno miesto muziejumi. Talentingo vadovo dėka bei talkininkaujant muziejaus komisijai Kauno miesto muziejaus vaidmuo mieste augo.

1915 m. kaizerinei Vokietijai okupavus miestą, intensyvus muziejaus darbas kuriam laikui sutriko, tačiau T. Daugirdas stengėsi, kad eksponatai nebūtų išgrobstyti ir išvežti į Vokietiją. T. Daugirdui teko artimai bendradarbiauti su vokiečiais – jis buvo vokiečių burmistro padėjėjas, bendradarbiavo ir laikraščiuose, rašydamas apie Kauno bombardavimą, apie Kauno pilį, lietuvių papročius ir pan. Vokiečiai ne kartą rašė apie T. Daugirdo globojamą muziejų, apie patį konservatorių, neužmiršdami Kauno praeities: „Muziejus atidarytas lankytojams kiekvieno sekmadienio rytą. Jo aplankymas, giliai išmokslinto vedėjo vadovybėje, yra tikras malonumas. Bronzos radinių rinkinys labai įdomus, ypatingai gi įdomi lietuvių kultūrai ir tautodailei skirta muziejaus dalis, nes ji padės vokiečiui lankytojui suprasti tos inteligentiškos ir darbščios tautos gyvenimą. Ponas Daugirdas, atidavęs visą savo veiklumą šiems rinkiniams, pelnė savo tautai didžius nuopelnus", – rašė „Kownoer Zeitung“, 1916 m. sausio 19 d. Profesorius Bork, tuo metu vokiečių leitenantas, 1915 m. lapkričio mėn. rašytame laiške žurnalui „Mannus“ apie muziejų rašė: „Čia Kaune radau mažą muziejų, kurio vertė glūdi ypač jo priešistorinėje ir kraštotyrinėje dalyje. Gaudamas juokingai mažą valstybinę pašalpą, to muziejaus vedėjas sugebėjo pažymėtinu būdu surinkti tai, kas šiandien užtinkama, taip pat ir išgelbėti praeities paminklus…“ Straipsnis buvo išspausdintas 1918 m.

T. Daugirdas muziejumi rūpinosi iki mirties 1919 m., o 1920 m. sausio 23 d. muziejaus direktoriumi paskirtas prof Eduardas Volteris. Naujasis direktorius su muziejaus komisija ne tik tęsė T. Daugirdo pradėtą darbą, bet ir suintensyvino eksponatų konservavimo ir restauravimo darbus, buvo įsteigtas naujas Kauno miesto kultūros skyrius. Muziejaus ekspozicija ir fondai Lietuvos universiteto studentams kurį laiką buvo mokymo laboratorija, o mokytojai eksponatais naudojosi kaip vaizdinėmis priemonėmis.

Gausėjant eksponatams, muziejaus patalpos pasidarė ankštos ir jose įrengti didesnę ekspoziciją pasidarė neįmanoma. Neturėdama kitos išeities, mažiau muziejaus pobūdį atitinkančius eksponatus vadovybė stengėsi perduoti kitiems muziejams. 1936 m. įsteigus Kultūros muziejų, Miesto muziejus buvo likviduotas, o eksponatai išskirstyti. Kauno miesto tarybos sprendimu Kauno miesto muziejus atkurtas 2005 m. spalio 20 d. kaip Kauno miesto savivaldybės biudžetinė įstaiga. Šiuo metu muziejus įsikūręs klasicistiniame XIX a. pr. pastate, buvusiame augustinų vienuolyne, vėliau tapusiame Žemaičių kapitulos rūmais. Čia gyveno ir kūrė Žemaičių vyskupas, lietuvių literatūros klasikas M. Valančius, o 1990–2000 m. gyveno kardinolas V. Sladkevičius.

Rinkiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kauno miesto muziejaus fondai formuojami ir į rinkinius skirstomi pagal muziejaus rūšį ir profilį. Juos sudaro: Kauno istorijos skyriaus rinkinys, M. ir K. Petrauskų lietuvių muzikos istorijos skyriaus rinkinys ir Lietuvių tautinės muzikos istorijos skyriaus rinkinys.

Kauno miesto istorijos rinkinys formuojamas kaupiant ir saugant eksponatus, atspindinčius Kauno istoriją, miesto kūrimosi ir vystymosi raidą. Fonduose suformuoti fotografijų, dokumentų, spaudinių, meno kūrinių, memorialinių daiktų, knygų rinkiniai, kuriuose užfiksuoti įvairūs miesto istorijos, kultūros įvykių, pramonės kūrimosi tarpsniai. Čia saugomi ir įvairių Lietuvai nusipelniusių asmenų, Kauno miesto garbės piliečių archyvai. Itin vertingas ir unikalus – profesionalaus tarpukario Kauno fotografo Kazimiero Dudėno fotoarchyvas. Pirmame savo kūrybos etape, 1936–1941 m., jis fotografavo vieno seniausių Kauno rajonų – Panemunės – gamtą ir žmones, o pokario laikotarpiu darytose nuotraukose jau kito pramoninio Kauno rajono – Petrašiūnų – vaizdai. Originalios K. Dudėno fotografijos vertingos tuo, kad vien savo kokybe atspindi fotografuotą laikmetį: tarpukario nuotraukos ant tvirto žalsvai rusvo ar pilko kolorito popieriaus, ypač gerai atspindi to meto fotografijos meną. Fonduose taip pat gausu nuotraukų, kuriose užfiksuota tarpukario Lietuvos valstybės istorija: reti ir unikalūs kariuomenės ir valstybinių švenčių vaizdai, Laikinosios sostinės verslininkų ir menininkų gyvenimas: darbas, kūryba, gyvenamoji aplinka. Be to, Kauno miesto muziejaus fonduose saugomas kito kauniečio, fotografo Stanislovo Lukošiaus archyvas, kurį sudaro daugiau nei 15 tūkst. negatyvų ir nuotraukų. Šis archyvas unikalus tuo, kad apima ypač platų Kauno istorinį laikotarpį: S. Lukošiaus fotografijose įamžinta sovietmečio Kauno istorija nuo 1956 m. iki 1983 m. Jame užfiksuoti ne tik įvairių potvynių, skandinusių miestą vaizdai, bet ir pirmųjų sovietinio laikotarpio dešimtmečių Kauno istorijos faktai: naujų mikrorajonų, aikščių, paminklų statyba. To meto laikmetis, šiandien svarbus ir įdomus savo autentiškais vaizdais, atspindėtas ir S. Lukošiaus negatyvų albumuose, kurie skirti konkrečiam renginiui ar datai. Jau niekur kitur neberasime nuotraukų, kuriose nufotografuota Respublikinė žemės ūkio paroda, vykusi Kaune 1957 m. ar, pavyzdžiui, 1961 m. Dainų ir šokių šventės Kaune, vadovai ir dalyviai. Reti, seniai matyti ir jau pamiršti Kauno vaizdai ar žinomi žmonės išliko muziejaus fonduose saugomuose archyvuose. Kauno miesto muziejaus fonduose saugomas ir žinomo mokymo priemonių ir laboratorinių prietaisų konstruktoriaus, radijo mėgėjo ir radijo spaudos Lietuvoje pradininko Antano Mildažio archyvas, pirmosios Lietuvos verslininkų sąjungos iniciatoriaus ir nario Gabrielio Macio archyvalijos, veterinarijos gydytojo, vieno iš Lietuvos veterinarijos akademijos įkūrėjų, Juozo Butkevičiaus šeimos archyvo nuotraukos, taip pat Kauno miesto garbės piliečių – žinomo kardiologo Juozo Blužo ir aktorės Rūtos Staliliūnaitės – memorialiniai daiktai ir nuotraukos. Pastaraisiais metais muziejaus fondų archeologijos rinkinį gausiai papildė archeologiniai radiniai, rasti vykdant Kauno senamiesčio teritorijos archeologinius tyrinėjimus. Turimi eksponatai nuolat naudojami rengiant edukacinius užsiėmimus, parodas, miesto renginius, žymių asmenybių sukaktims paminėti.

Muziejaus skyriai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kauno miesto muziejui priklauso 5 skyriai.

Kauno rotušė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kauno miesto muziejaus Rotušės skyrius

Kauno širdis – rotušė, gyva miesto istorija, kauniečių dar vadinama baltąja gulbe. Kokią ją matome šiandien, išliko daugelio žmonių, pasišventusių saugant Lietuvos kultūros paveldą, dėka. Anksčiau čia vykdavo mugės, turgūs, įvairios iškilmės, buvo skelbiami teismo nuosprendžiai, į magistrato buveinę rindavosi garbingi miestelėnai. Šiandien čia šurmuliuoja kauniečiai, miesto svečiai, jaunavedžiai, o 2015 m. gruodžio 6 d. į pirmąją savo ekspoziciją pakvietė Kauno miesto muziejus.

Kauno pilis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kauno pilis

Kauno pilis – seniausias miesto istorinis objektas – pastatyta lietuviams strategiškai svarbioje vietoje, prie Nemuno ir Neries santakos, apsiginti nuo kryžiuočių intensyvių puolimų XIV a. Kauno pilis, viena seniausių mūrinių Lietuvos pilių, yra viena iš keturių ankstyvojo mūrinio aptvarinio (pritaikytų frontinei gynybai) pilių, pastatytų Lietuvos Didžiojoje kunigaikštystėje. 2002 m. Kauno pilies liekanos įrašytos į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą, o dar po 5 metų, 2007-aisiais įtrauktos į Valstybinės reikšmės istorijos, archeologijos ir kultūros objektų sąrašą.

Nuo 2011 m. rugsėjo mėn. Kauno pilis yra Kauno miesto muziejaus skyrius. Čia eksponuojamos tapybos, skulptūros, keramikos ir kitos parodos, lankytojai gali aplankyti bokšto požemį, bastėjos galeriją su patrankų šaudymo angomis. Organizuojamos ekskursijos, edukacinės programos, vyksta šventiniai renginiai, istorinių sukakčių paminėjimai.





M. ir K. Petrauskų lietuvių muzikos istorijos skyrius[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Muziejaus padalinys K. Petrausko gatvėje

Namas, kuriame įkurtas M. ir K. Petrauskų lietuvių muzikos istorijos muziejus, 1924 m. buvo pastatytas brolių Miko ir Kipro Petrauskų pagal A. Golovinskio projektą. Name buvo įrengti šeši butai. Kipras Petrauskas įsikūrė antrame aukšte, Miko Petrausko šeima gyveno pirmame aukšte iš kiemo pusės, Adakris Petrauskas (Miko sūnus), jau vėliau su šeima gyveno mansardoje. Kiti butai buvo nuomojami.

Po K. Petrausko mirties jau kitais, 1969 metais, buvo paskelbtas Ministrų tarybos nutarimas name įkurti solisto Kipro Petrausko memorialinį muziejų. Pastatas buvo pritaikytas muziejaus reikmėms. Pirmoji ekspozicija duris lankytojams atvėrė 1977 m. sausio 31 d. 1994 m. muziejus pervadintas į M. ir K. Petrauskų lietuvių muzikos istorijos muziejų. Pastatas 2001 m. įtrauktas į LR nekilnojamų kultūros vertybių registro statinių sąrašą (S604P).

Nuo 2013 m. rugsėjo 1 d. M. ir K. Petrauskų lietuvių muzikos istorijos muziejus – Kauno miesto muziejaus skyrius.


J. Gruodžio memorialinis skyrius[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

J. Gruodžio memorialinis muziejus

Juozo Gruodžio memorialinis muziejus įsikūręs name, kurį projektavo žymus architektas Feliksas Vizbaras. Šiame name kompozitorius gyveno nuo 1932 m. iki gyvenimo pabaigos, 1948 m. Nuo 1967 m. name įrengta muzikinė biblioteka ir profesoriaus J. Gruodžio memorialinis kambarys. 1974 m. buvo įsteigtas Juozo Gruodžio memorialinis muziejus kaip K. Petrausko memorialinio muziejaus padalinys. 1984 m., minint kompozitoriaus 100-ąsias gimimo metines, atidaryta pirmoji ekspozicija. 1994 m. ekspozicija atnaujinta, papildyta gausia, iki tol neskelbta, J. Gruodžio archyvine medžiaga. 1969 m. namas buvo įrašytas į LR Istorijos ir Kultūros paminklų sąrašą (IR 108). 2005 m. muziejus paskelbtas valstybės saugomu kultūros paveldo objektu.

Nuo 2013 m. rugsėjo 1 d. J. Gruodžio memorialinis muziejus – Kauno miesto muziejaus skyrius.

Lietuvių tautinės muzikos istorijos skyrius[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Lietuvių tautinės muzikos istorijos muziejus

Kauno senamiesčio viduryje, L. Zamenhofo ir Kurpių gatvelių sankirtoje, 1985 m. balandžio 26 d. pirmą kartą duris lankytojams atvėrė Povilo Stulgos lietuvių tautinės muzikos instrumentų muziejus. Tai pirmasis ir vienintelis muziejus Lietuvoje, skirtas liaudies muzikinei kultūrai. Muziejuje yra sukaupta virš 7000 eksponatų. Tai įvairiausi lietuvių, bendratautiniai ir kitų tautų muzikos instrumentai, garso įrašai, nuotraukos, laiškai, atvirukai, plakatai ir kita archyvinė medžiaga. Muziejaus bibliotekoje saugoma virš 2000 leidinių.

Nuo 2013 m. rugsėjo 1 d. Lietuvių tautinės muzikos istorijos muziejus – Kauno miesto muziejaus skyrius.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]