Kauno miesto muziejus

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Kauno miesto muziejaus Rotušės skyrius

Kauno miesto muziejus – penkis skyrius vienijantis muziejus, skirtas miesto istorijai, kultūrai ir legendiniams miestiečiams įamžinti; muziejus, kuriame susijungia istorinis ir šiuolaikinis Kaunas.

Kauno miesto muziejus atkurtas Kauno miesto tarybos 2005 m. spalio 20 d. sprendimu Nr. T-535, kaip savivaldybės biudžetinė įstaiga. Lankytojams duris muziejus atvėrė 2008 m. vasario 15 d., pristatydamas ekspoziciją „Kaunas laiko ženkluose: nuo ištakų iki 1940 metų“, skirtą Kauno savivaldos 600-osioms metinėms.

Pirmojo miesto muziejaus istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Buvusi arklių keitimo stotis, kurioje įkurtas pirmasis Kauno miesto muziejus

Kauno miesto muziejaus istorijos pradžia – 1882 metai, kai Kaune pradėta statyti pirmaklasė tvirtovė. Tuomet, kasant tranšėjas fortams, su kitais ekspertais dirbęs inžinierius E. I. Golyškinas pastebėjo įdomių paleontologijos pavyzdžių ir pradėjo juos rinkti. Surinkęs nemažą radinių kolekciją (apie 1 000 vienetų) bei pasitaręs su Peterburgo imperatoriškąja archeologijos komisija, nutarė ją perduoti Kauno miesto valdybai. Kolekcijos perduotos 1897 m. liepos 30 d. Jų pagrindu buvo pradėtas kurti miesto muziejus, kuriam paskirta patalpa miesto rotušėje.

Į muziejų pateko Kauno apylinkių floros botanikos rinkinys, sudarytas vokiečių konsulo Kaune, barono von Mollendorfo. Netrukus muziejų praturtino prelatas Jonas Radavičius, padovanojęs 800 monetų numizmatikos kolekciją, įvairių mineralų, rūdų, žemės gelmėse suakmenėjusių gyvūnų rinkinį. Pirmuoju muziejaus vedėju buvo gubernijos statistikos komiteto narys, Kauno mergaičių gimnazijos istorijos mokytojas Konstantinas Gukovskis, domėjęsis Lietuvos praeitimi, liaudies menu ir kalba. Visus muziejaus reikalus tvarkė miesto valdybos sudaryta speciali komisija, kuri stengėsi sukaupti kuo daugiau eksponatų. 1898 m. balandžio 15 d. ji nutarė kreiptis į Imperatoriškąją archeologijos komisiją Peterburge ir kitas mokslo, meno įstaigas bei dailės mokyklas ir privačius asmenis, prašydama steigiamam muziejui eksponatų. Peterburgo imperatoriškoji archeologijos komisija „malonėjo suteikti… vieną geležinį kirvį, vieną geležinį ieties antgalį, vieną akmens kirvelį ir 10 gabalų bronzinių apyrankių, kaklo grandinių“. Meno akademija ir kitos dailės mokslo įstaigos pareiškė, kad jos atsiųsiančios muziejui eksponatų, bet tik tada, kai bus sudarytas steigiamojo muziejaus statutas-įstatai.

Muziejui buvo renkama įvairiausia medžiaga, bet kadangi buvo norima muziejų pavadinti Kauno miesto muziejumi, jame turėjo būti kaupiama medžiaga, atspindinti tik miesto prekybą, amatus, miestiečių kultūrą, buitį.

1898 m. lapkričio 25 d. miesto Valdyba nutarė paruošti muziejaus statutą ir šalia rotušės buvusio pašto pastate paskyrė patalpas, kuriose muziejus įsikūrė 1907 m. ir veikė iki 1936 m.

Statutas patvirtintas tik 1905 m. lapkričio 5 d., o muziejus pavadintas „Kauno miesto moksliškai-pramoniniu muziejumi“. 1906 m. mirus vedėjui K. Gukovskiui, muziejus liko be vadovo. Tuo metu bendradarbiauti tvarkant muziejų pasisiūlė archeologas, dailininkas Tadas Daugirdas. 1907 m. vasario 8 d. jis buvo paskirtas muziejaus prižiūrėtoju ir konservatoriumi.

T. Daugirdas energingai pradėjo tvarkyti muziejaus reikalus. Per spaudą kreipėsi į visuomenę, prašydamas muziejui eksponatų, supažindino visuomenę su muziejaus veikla. Muziejaus eksponatus jis konservavo, klasifikavo, prisagstė prie 103 lentelių, kiekvieną aprašė, šalia lentelių pridėjo piešinius ar nuotraukas. Muziejaus komisijai talkininkaujant, muziejaus vaidmuo mieste augo. Suprasdami jo svarbą, Kauno fabrikantai Tilmansas, Šmidtas ir Rekošas padovanojo muziejui savo fabrikų produkcijos pavyzdžių.

T. Daugirdas, dirbdamas muziejuje daugiau kaip dešimt metų, ne tik sutvarkė jame buvusius eksponatus, bet ir prijungė savo sukauptas kolekcijas. Be archeologijos, paleontologijos, etnografijos, fabrikų ir namų pramonės (amatų) ekspozicijos skyrių, muziejuje buvo įrengti numizmatikos, filatelijos, Vakarų Europos dailės skyriai. Stengdamasis kuo geriau sutvarkyti muziejų, T. Daugirdas studijavo muziejinę literatūrą, lankėsi geriausiuose Rusijos imperijos ir užsienio muziejuose, o 1914 m. balandžio mėn. dalyvavo Lenkijos muziejininkų suvažiavime, kuriame dalyvius supažindino su Kauno miesto muziejumi.

1915 m. kaizerinei Vokietijai okupavus miestą, intensyvus muziejaus darbas kuriam laikui sutriko, tačiau T. Daugirdas stengėsi, kad eksponatai nebūtų išgrobstyti ir išvežti į Vokietiją. T. Daugirdui teko artimai bendradarbiauti su vokiečiais – jis buvo vokiečių burmistro padėjėjas, bendradarbiavo ir laikraščiuose, rašydamas apie Kauno bombardavimą, apie Kauno pilį, lietuvių papročius ir pan. Vokiečiai ne kartą rašė apie T. Daugirdo globojamą muziejų, apie patį konservatorių, neužmiršdami Kauno praeities: „Muziejus atidarytas lankytojams kiekvieno sekmadienio rytą. Jo aplankymas, giliai išmokslinto vedėjo vadovybėje, yra tikras malonumas. Bronzos radinių rinkinys labai įdomus, ypatingai gi įdomi lietuvių kultūrai ir tautodailei skirta muziejaus dalis, nes ji padės vokiečiui lankytojui suprasti tos inteligentiškos ir darbščios tautos gyvenimą. Ponas Daugirdas, atidavęs visą savo veiklumą šiems rinkiniams, pelnė savo tautai didžius nuopelnus“, – rašė „Kownoer Zeitung“, 1916 m. sausio 19 d. Profesorius Bork, tuo metu vokiečių leitenantas, 1915 m. lapkričio mėn. rašytame laiške žurnalui „Mannus“ apie muziejų rašė: „Čia Kaune radau mažą muziejų, kurio vertė glūdi ypač jo priešistorinėje ir kraštotyrinėje dalyje. Gaudamas juokingai mažą valstybinę pašalpą, to muziejaus vedėjas sugebėjo pažymėtinu būdu surinkti tai, kas šiandien užtinkama, o taip pat ir išgelbėti praeities paminklus…“ Straipsnis buvo išspausdintas 1918 m. T. Daugirdas muziejumi rūpinosi iki mirties 1919 m.

1920 m. sausio 23 d. muziejaus direktoriumi paskirtas prof. Eduardas Volteris, vadovavęs iki 1936 m. Naujasis direktorius su muziejaus komisija ne tik tęsė T. Daugirdo pradėtą darbą, bet ir suintensyvino eksponatų konservavimo ir restauravimo darbus, buvo įsteigtas naujas Kauno miesto kultūros skyrius. Muziejaus ekspozicija ir fondai Lietuvos universiteto studentams kurį laiką buvo mokymo laboratorija, o mokytojai eksponatais naudojosi kaip vaizdinėmis priemonėmis.

Gausėjant eksponatams, muziejaus patalpos pasidarė ankštos ir jose įrengti didesnę ekspoziciją tapo neįmanoma. Neturėdama kitos išeities, mažiau muziejaus pobūdį atitinkančius eksponatus vadovybė stengėsi perduoti kitiems muziejams. 1936 m., įsteigus Kultūros muziejų, Miesto muziejus buvo likviduotas, eksponatai išskirstyti.

Muziejaus skyriai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kauno miesto muziejui priklauso 5 skyriai.

Rotušės skyrius[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kauno miesto muziejaus Rotušės skyrius

Kauno širdyje įsikūrusi rotušė – miesto simbolis, žavintis grakščia architektūra ir pulsuojančiu kultūriniu gyvenimu. Čia vyksta ne tik iškilmingi reprezentaciniai miesto renginiai, jungtuvių ceremonijos, priimami garbūs svečiai, bet ir kviečiama diskutuoti aktualiais miestui klausimais, keičiamasi gerąja patirtimi su kultūros ir istorijos mylėtojais. Rotušėje pristatomos turtingos archeologinių radinių kolekcijos, atvertos erdvės parodų eksponavimui. Bokšto kalėjimo kamera, burmistro kabinetas, skliautiniuose rūsiuose įrengtos ekspozicijos pristato prieš kelis šimtmečius gyvenusių kauniečių kasdienybę, liudija Kauno išskirtinumą, o pro rotušės bokšto langus kviečiama pažvelgti ir į Kauno senamiesčio panoramą.

Šiandien čia šurmuliuoja kauniečiai, miesto svečiai, jaunavedžiai, o 2015 m. gruodžio 6 d. į pirmąją savo ekspoziciją pakvietė Kauno miesto muziejus.

Pilies skyrius[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kauno pilis

XIV amžiaus Kauno pilis yra seniausias Kauno istorinis objektas ir viena seniausių mūrinių Lietuvos pilių. Atkurtose pilies bokšto erdvėse įrengtos ekspozicijos, skirtos pilies istorijai, pristatomi reikšmingiausi istoriniai faktai bei asmenybės, pilies pastatų metamorfozės, jos funkcijų kitimas nuo XIV amžiaus iki šių dienų, rengiamos šiuolaikinių menininkų parodos, vyksta kultūros renginiai. Erdvus pilies kiemas yra tapęs miestiečių traukos ir tradicinių miesto švenčių vieta.

Nuo 2011 m. rugsėjo mėn. Kauno pilis yra Kauno miesto muziejaus skyrius.

M. ir K. Petrauskų skyrius[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Muziejaus padalinys K. Petrausko gatvėje

Žaliakalnyje, 1924 m. A. Golovinskio suprojektuotame brolių Miko ir Kipro Petrauskų name lankytojus pasitinka atkurtas tarpukarinis Petrauskų buto interjeras, pristatoma įvairialypė dainininko Kipro Petrausko asmenybė, suteikiama galimybė pasiklausyti jautrios Elenos Žalinkevičaitės-Petrauskienės poezijos, supažindinama su kompozitoriaus Miko Petrausko pedagogine ir kūrybine veikla. Šiuolaikiškoje, interaktyvioje ekspozicijoje „Valstybės teatras. Tautą burianti muzika“ pateikiama informacija apie įvairiausius Valstybės teatro, operų ir baletų pastatymus, dirigentus, artistus, šokėjus, muzikantus. Skyriuje vykstantys renginiai – koncertai, festivaliai, minėjimai, konferencijos – leidžia prisiliesti prie lietuviškos profesionaliosios muzikos istorijos.

2013 m. rugsėjo 1 d. M. ir K. Petrauskų lietuvių muzikos istorijos muziejus tapo Kauno miesto muziejaus skyriumi.

J. Gruodžio skyrius[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

J. Gruodžio memorialinis muziejus

Namas, kuriame XX a. I pusėje gyveno Lietuvos kompozitorius, dirigentas, profesorius Juozas Gruodis su žmona Stase. Žymaus tarpukario architekto F. Vizbaro projektuotas, puošnų Lietuvos medinį dvarelį primenantis autentiškos išvaizdos pastatas išsiskiria tiek savo architektūra, tiek kraštovaizdžiu. Kompozitoriaus laikus menančiuose J. Gruodžio ir jo žmonos memorialiniuose kambariuose atsispindi svarbiausi jų gyvenimo momentai ir pasakojama Gruodžių šeimos istorija.

2013 m. rugsėjo 1 d. J. Gruodžio memorialinis muziejus tapo Kauno miesto muziejaus skyriumi.

Tautinės muzikos skyrius[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Lietuvių tautinės muzikos istorijos muziejus

Tautinės muzikos skyriuje šiuolaikiškai ir interaktyviai pristatoma lietuvių tradicinė muzika ir kultūrinis liaudies muzikavimo kontekstas. Modernioje ekspozicijoje galima ne tik apžiūrėti unikalius senuosius lietuviškus muzikos instrumentus, bet ir išgirsti jų muzikos, pagroti, sudainuoti sutartinių karaokę ir net peržiūrėti postfolkloro atlikėjų vaizdo klipus. Patekus į kiemą, žvilgsnį patraukia XVI a. gotikinio stiliaus pastatas, kuriame eksponuojami bendratautiniai muzikos instrumentai. Skyriuje kasmet rengiami koncertai, „Etno palėpės“ renginiai, o kartą per mėnesį – ypač išpopuliarėję tradicinių šokių vakarai.

2013 m. rugsėjo 1 d. Lietuvių tautinės muzikos istorijos muziejus tapo Kauno miesto muziejaus skyriumi.

Rinkiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kauno miesto muziejaus rinkiniai formavosi kartu su muziejaus kūrimosi istorija. 2007 m. buvo pradėtas formuoti Kauno miesto istorijos rinkinys. Vėliau muziejaus fondus papildė Lietuvių tautinės muzikos istorijos bei M. ir K. Petrauskų lietuvių muzikos istorijos skyrių rinkiniai, buvo suformuotas Archeologijos radinių rinkinys.

Kauno miesto istorijos rinkinys[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kauno miesto istorijas pasakojantis rinkinys, pradėtas kaupti 2007 m. Rinkinį sudaro įvairios eksponatų grupės: fotografijos, dokumentai, spaudiniai, memorialiniai daiktai, buities daiktai, ryšių istorijos, meno kūriniai, filatelija, numizmatika, ikonografija, epistolika, knygos. Sukaupti eksponatai atspindi Kauno miesto ir jo apylinkių raidą iki šių dienų, atskirus miesto laikotarpius, asmenybes.

Rinkinys formuojamas kaupiant ir saugant eksponatus, atspindinčius Kauno istoriją, miesto kūrimosi ir vystymosi raidą. Čia saugomi ir įvairių Lietuvai nusipelniusių asmenų, Kauno miesto garbės piliečių archyvai. Itin vertingas ir unikalus – profesionalaus tarpukario Kauno fotografo Kazimiero Dudėno fotoarchyvas. Pirmame savo kūrybos etape, 1936–1941 m., jis fotografavo vieno seniausių Kauno rajonų – Panemunės – gamtą ir žmones, o pokario laikotarpiu darytose nuotraukose jau kito pramoninio Kauno rajono – Petrašiūnų – vaizdai. Originalios K. Dudėno fotografijos vertingos tuo, kad vien savo kokybe atspindi fotografuotą laikmetį: tarpukario nuotraukos ant tvirto žalsvai rusvo ar pilko kolorito popieriaus, ypač gerai atspindi to meto fotografijos meną. Fonduose taip pat gausu nuotraukų, kuriose užfiksuota tarpukario Lietuvos valstybės istorija: reti ir unikalūs kariuomenės ir valstybinių švenčių vaizdai, Laikinosios sostinės verslininkų ir menininkų gyvenimas: darbas, kūryba, gyvenamoji aplinka.

Be to, Kauno miesto muziejaus fonduose saugomas kito kauniečio, fotografo Stanislovo Lukošiaus archyvas, kurį sudaro daugiau nei 15 tūkst. negatyvų ir nuotraukų. Šis archyvas unikalus tuo, kad apima ypač platų Kauno istorinį laikotarpį: S. Lukošiaus fotografijose įamžinta sovietmečio Kauno istorija nuo 1956 m. iki 1983 m. Jame užfiksuoti ne tik įvairių potvynių, skandinusių miestą vaizdai, bet ir pirmųjų sovietinio laikotarpio dešimtmečių Kauno istorijos faktai: naujų mikrorajonų, aikščių, paminklų statyba. To meto laikmetis, šiandien svarbus ir įdomus savo autentiškais vaizdais, atspindėtas ir S. Lukošiaus negatyvų albumuose, kurie skirti konkrečiam renginiui ar datai. Jau niekur kitur neberasime nuotraukų, kuriose nufotografuota Respublikinė žemės ūkio paroda, vykusi Kaune 1957 m. ar, pavyzdžiui, 1961 m. Dainų ir šokių šventės Kaune, vadovai ir dalyviai. Reti, seniai matyti ir jau pamiršti Kauno vaizdai ar žinomi žmonės išliko muziejaus fonduose saugomuose archyvuose.

Kauno miesto muziejaus fonduose saugomas ir žinomo mokymo priemonių ir laboratorinių prietaisų konstruktoriaus, radijo mėgėjo ir radijo spaudos Lietuvoje pradininko Antano Mildažio archyvas, pirmosios Lietuvos verslininkų sąjungos iniciatoriaus ir nario Gabrielio Macio archyvalijos, veterinarijos gydytojo, vieno iš Lietuvos veterinarijos akademijos įkūrėjų, Juozo Butkevičiaus šeimos archyvo nuotraukos, taip pat Kauno miesto garbės piliečių – žinomo kardiologo Juozo Blužo ir aktorės Rūtos Staliliūnaitės – memorialiniai daiktai ir nuotraukos.

Pastaraisiais metais muziejaus fondų archeologijos rinkinį gausiai papildė archeologiniai radiniai, rasti vykdant Kauno senamiesčio teritorijos archeologinius tyrinėjimus. Turimi eksponatai nuolat naudojami rengiant edukacinius užsiėmimus, parodas, miesto renginius, žymių asmenybių sukaktims paminėti.

M. ir K. Petrauskų skyriaus rinkinys[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Rinkinys pradėtas kaupti 1970 m. Jis orientuotas į lietuvių profesionaliosios muzikos svarbių įvykių ir asmenybių palikimo kaupimą. Rinkinio eksponatai skirstomi į atskiras grupes: raštijos, gaidų ir plokštelių, fotografijų, dailės ir memorialinių daiktų. Rinkinyje saugomas vertingas lietuvių profesionaliosios muzikos svarbių įvykių ir asmenybių palikimas: Lietuvos ir glaudžiai su Lietuvos profesionalia muzika susijusių asmenybių; Kauno miesto profesionaliosios muzikos įstaigų ir kolektyvų; Dainų švenčių ir kitų renginių.

Tautinės muzikos skyriaus rinkinys[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Tautinės muzikos skyriaus pirmieji rinkiniai pradėti kaupti 1969 m., šiuo metu skyriuje sukaupta daugiau kaip 10 000 vienetų eksponatų. Rinkinys sukomplektuotas atsižvelgiant į šiuos muzikavimą atspindinčius aspektus: lietuvių tradicinė ir profesionalioji muzika, muzikos instrumentai, įvairios neprofesionalios muzikavimo apraiškos; muzikavimo socialiniu – istoriniu aspektu, lietuvių muzikavimas tremtyje, išeivijoje; personaliniu aspektu: muzikantai, folkloro rinkėjai, tyrinėtojai; technologiniu ir instrumentų modifikavimo istorijos aspektu; muzikavimo tradicijų perdavimo ir edukaciniu aspektu; lietuvių tautinės muzikos ir folklorizmo apraiškų šiuolaikinėje visuomenėje aspektu ir kitais.

Archeologijos radinių rinkinys[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kauno miesto muziejuje archeologiniai radiniai pradėti kaupti nuo 2012 metų. Per šį laiką muziejaus fondai pasipildė beveik 4 000 archeologinių radinių, atspindinčių Kauno miesto ir jo apylinkių raidą nuo seniausių laikų iki XIX a. Renkama įvairių mokslo institucijų ir pavienių archeologų vykdomų žvalgomųjų ir detaliųjų tyrinėjimų kompleksinė, mokslinė medžiaga. Seniausi radiniai saugomi muziejaus fonduose siekia V–IV tūkstm. pr. m. e. – X a. Tai įvairūs dirbiniai iš titnago, brūkšniuotosios ir grublėtosios keramikos indų šukės.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]