Kartūzų katė
Kartūzų katė (pranc. Chartreux) – trumpaplaukių kačių veislė. Nėra labai populiari, daugiausia šių kačių Prancūzijoje ir Belgijoje.
Istorija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Šios veislės istorija pakankamai miglota, yra daug versijų, kodėl šios katės vadinamos kartūzų katėmis. Tikrai žinoma, kad kad maždaug XVI a. Romoje ir Paryžiuje gyveno melsvos katės. XVIII a. knygose melsvos trumpaplaukės katės iš Prancūzijos sostinės vadinamos kartūzų katėmis.
Taip pat yra žinoma, jog Prancūzijos Didžiojo Šartrezo regione nuo XI a. stovėjo vienuolių kartūzų vienuolynas, kur taip pat buvo laikomos melsvos katės. Matyt, augintinės laikytos tam, kad neleistų įsisiautėti graužikams. Didysis Šartrezas – nuošalus, sunkiai pasiekiamas kalnų regionas, todėl čionykštės katės poravosi tik tarpusavyje. Ilgainiui atsirado savita kačių rūšis. Tiesa, šie duomenys dar nėra visiškai įrodyti.
Charakteris
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Tai meilios, santūrios, ramios katės. Gerai sutaria su kitomis katėmis ir šunimis. Puikiai tinka vaikams. Įžeistos beveik nesidrasko, o tiesiog pasitraukia į ramesnę vietą. Mėgsta draugiją.
Nors kartūzų katės ramesnės už daugelį trumpaplaukių, visgi ir jos mėgsta karstytis bei žaisti.
Fizinės savybės
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Tai vidutinio stambumo arba stambios katės, pilnai subręstančios maždaug pustrečių metų amžiaus. Kūno sudėjimas tvirtas, ypač masyvūs būna patinai.
Kojos ilgos, letenos didelės. Uodega prie pagrindo stora, į galą smailėja, galas bukas.
Galva apverstos trapecijos formos, ilgis šiek tiek didesnis už plotį. Nosis tiesi, plati, ilga, be įlinkio. Ausys vidutinio dydžio, aukštai ant viršugalvio. Akys didelės, išoriniai akių kampučiai šiek tiek užsirietę aukštyn, vario arba gintaro spalvos.
Kailis žvilgus, švelnus, su silpnai pūkuotu poplaukiu. Pripažįstami visi melsvi atspalviai. Populiariausios yra pelenų spalvos katės. Ant nosies, ūsų pagalvėlių, ausų užpakalinės dalies ir letenų galų plaukas sidabriškesnis.
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Esther J.J. Verhoef-Verhallen. Kačių enciklopedija, vert. Danguolė Žalytė. Vilnius: Aktėja, 2002.