Kalmaras (Švedija)

Kalmaras šved. Kalmar

Kalmaro pilis

Kalmaras 56°40′00″ š. pl. 16°22′00″ r. ilg. / 56.66667°š. pl. 16.36667°r. ilg. / 56.66667; 16.36667 (Kalmaras (Švedija))Koordinatės: 56°40′00″ š. pl. 16°22′00″ r. ilg. / 56.66667°š. pl. 16.36667°r. ilg. / 56.66667; 16.36667 (Kalmaras (Švedija))

Laiko juosta: (UTC+1) ------ vasaros: (UTC+2)

Valstybė	Švedija
Lėnas	Kalmaro lėnas

Gyventojų (2010^[1])	36 392
Plotas	19,5 km²
Tankumas (2010^[1])	1 866 žm./km²

Vikiteka	Kalmaras

Kirčiavimas	Kálmaras

Kalmaras – miestas pietryčių Švedijoje, Smolando provincijoje. Miestas yra įsikūręs ant Baltijos jūros kranto, 6 km į vakarus nuo Elando. Žvejybos uostas, oro uostas. Yra 6 km ilgio Elando tiltas tarp Kalmaro ir Elando.^[2] Išplėtota stiklo, siuvimo, žuvų pramonė, gaminami laivai, geležinkelio lokomotyvai ir vagonai, Volvo automobiliai. Veikia universitetas, jūrų, meno, miesto muziejai.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Miesto teisės Kalmarui buvo suteiktos 1100 m. Viduramžiais buvo svarbus laivų statybos ir prekybos centras, priklausė Hanzos sąjungai. 1397 m. sudaryta Kalmaro unija. Kalmaro karo metu miestą valdė Danija.

Architektūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Mieste išliko viduramžių pastatų – renesansinė XVI a. karalių pilis, XVII a. Katedra, miesto rotušė, XVII–XVIII a. gyvenamieji pastatai.^[3]

Sportas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kalmar FF (futbolas)
Guldfågeln Arena, futbolo stadionas, kurio talpa 14 000 žiūrovų.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

↑ [1]
↑ Географический энциклопедический словарь, гл. редактор А. Ф. Трёшников. – Москва, Советская энциклопедия, 1983. // psl. 188
↑ Kalmar (Kalmaras). Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. IX (Juocevičius-Khiva). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2006. 216 psl.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

www.kalmar.se

[1] [1]

[2] Географический энциклопедический словарь, гл. редактор А. Ф. Трёшников. – Москва, Советская энциклопедия, 1983. // psl. 188

[3] Kalmar (Kalmaras). Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. IX (Juocevičius-Khiva). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2006. 216 psl.

[1]

[2]

[3]