Kalmaro karas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Kalmaro karas
Wojna Kalmarska 1611 ubt.jpeg
Kalmaro karas
Data 1611 – 1613
Vieta Skandinavijos pusiasalis
Rezultatas danų pergalė
Konflikto šalys
Švedija Švedijos imperija Flag of Denmark.svg Danija-Norvegija
Vadovai ir kariniai vadai
ŠvedijaKarolis IX

Švedija Gustavas II Adolfas

Flag of Denmark.svg Kristijonas IV

Kalmaro karas (šved. Kalmarkriget) vyko 16111613 m. tarp Švedijos ir Danijos karalysčių.

Formaliai karas vyko dėl „Lapių karaliaus“ titulo, kurį sau priskyrė danų valdovas Kristijonas IV bei Švedijos karalius Karolis IX. Faktiškai karo priežastis buvo ekonominiai valstybių interesai, kadangi prekyba žuvimi ir kailiais iš Švedijai priklausančio Finmarko šiaurės Skandinavijoje, į kurį pretenzijas reiškė Danija, buvo labai pelninga. Taip pat svarbia priežastimi buvo Kristijono IV siekis vyrauti Baltijos jūros regione, nes per Finmarko regioną Švedija galėjo gauti kitą prekybinį kelią į Šiaurės jūrą, aplenkdama Danijos kontroliuojamus Zundo sąsiaurius.

Po to, kai Karolis IX atsisakė derėtis ginčytinais klausimais, abi šalys paskelbė viena kitai karą. Po Karolio IX mirties 1611 m. spalį karą tęsė 17-metis sosto paveldėtojas Gustavas II Adolfas.

1612 m. gegužę Danijos kariuomenei, kurią sudarė daugiausia vokiečių samdiniai, pavyko užimti Elfsborgą prie Jotaelvo upės, taip uždarant vienintelį Švedijos išėjimą į Kategatą. Tų pačių metų rugpjūtį danai apsiautė Kalmarą.

Tarpininkaujant Anglijai ir Nyderlandams 1613 m. sausį buvo sudaryta Kneriodo taika (Knærød). Švedija atsisakė Finmarko Danijos naudai, bet jai buvo grąžintas Kalmaras. Švedija įsipareigojo iki 1618 m. išmokėti milijono talerių kompensaciją Danijos karaliui Kristijonui IV. Kol bus išmokėta ši kompensacija, Elsfborgas iki 1619 m. liko Danijos valdžioje.[1]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Kalmaro karas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. IX (Juocevičius-Khiva). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2006. 216 psl.