Kaizerpfalcas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Goslaro kaizerpfalcas
Kaizerpfalcas Paderborne

Kaizerpfalcas (vok. Kaizerpfalcas), imperatoriaus rūmai, kėnigspfalcas (vok. Königspfalz), karaliaus rūmaiŠventosios Romos imperijos pilis, kurią imperatorius naudodavo kaip laikiną savo būstinę. Rečiau taip vadindavo vyskupui priklausiusią pilį, kurioje jis, kaip valdos valdovas (vok. Landesherr), turėjo sudaryti sąlygas apsigyventi karaliui ir jo dvarui, maitinti juos. Ši pareiga vadinta vok. Gastungspflicht.

Pavadinimo kilmė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Žodis vok. Kaiserpfalz kilęs iš vok. Kaiser 'imperatorius' (iš lot. caesar 'cezaris, imperatorius') + vok. Pfalz 'rūmai' (iš lot. palatium 'rūmai'). Analogiškai sudarytas ir vok. Königspfalz 'karaliaus rūmai'. kur vok. König 'karalius'.

Aprašas ir paskirtis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Acheno kėnigspfalco spėjamas vaizdas

Viduramžių karaliai Šventosios Romos imperijoje nevaldydavo iš savo sostinės, jie palaikydavo asmeninius ryšius savo vasalais jų teritorijose. Toks valdymas buvo vadinamas klajojamuoju karaliavimu ar apvažiuojamuoju karaliavimu (angl. itinerant kingship, travelling kingdom; vok. Reisekönigtum). Istoriškai tiksliau rūmus vadinti kėnigspfalcas ('karaliaus rūmai'), kadangi tokias pilis statydavo ir jose apsistodavo karaliai. Terminas kaizerpfalcas imtas labiau naudoti XIX a. Karalius tapdavo imperatoriumi tik po imperatoriškojo karūnavimo.

Skirtingai nuo įprastinių rūmų pfalcai nebuvo nuolatinės rezidencijos. Juose imperatoriai apsistodavo tam tikram laikotarpiui, paprastai trumpesniam nei metai. Ir pfalcai ne visada buvo dideli rūmai, kartais tai būdavo nedidelės pilys ar įtvirtintos medžioklės sodybos, pvz., Bodfeldo kėnigspfalcas Harce. Bet dažniausiai tai būdavo didelės sodybos (vok. Gutshöfe), kuriose pakakdavo vietos karaliui, jo dvariškiams ir palydai (dažnai keliems šimtams žmonių) bei svečiams pramisti ir apsigyventi. Reikėjo vietos ir daugybei arklių.

Tokie karališki dvarai buvo vadinami lot. villa regia ar lot. curtis regia). Jie būdavo netoli vyskupų rezidencijų, didžiųjų abatijų, karaliaus nuosavybėje buvusių miestų ar kaimo vietovėse karaliaus valdų centre. Pfalcus paprastai statydavo kas 30 km, t. y., vienos dienos kelionės nuotoliu.

Pfalcas paprastai turėdavo:

  • vok. Palas – rūmai, kuriuose būdavo:
    • lot. aula regia 'didžioji salė',
    • vok. Pfalzkapelle 'pfalco koplyčia'
  • vok. Gutshof 'dvaro sodyba' – kaimo vietovėje.

Pfalcuose karaliai ir imperatoriai tvarkydavo valstybės reikalus, vesdavo imperinio teismo sesijas, švęsdavo svarbias bažnytines šventes. Pfalcų administratoriai būdavo pfalcgrafai (kitaip dar grafai palatinai), kurie valdydavo vietoje imperatoriaus ar karaliaus.

Pfalcai skyrėsi savo funkcijomis:

  • Svarbiausi buvo rūmai, kuriuose valdovai praleisdavo žiemą, jie būdavo vadinami vok. Winterpfalzen 'žiemos rūmai'.
  • Rūmai, kuriuose būdavo švenčiama vadinosi vok. Festtagspfalzen 'švenčių rūmai'.
  • Atskira kategorija buvo rūmai, kuriuose švęsdavo Velykas, juos vadino vok. Osterpfalzen 'Velykų rūmai').

Didesnieji rūmai paprastai būdavo miestuose, kurie turėdavo ypatingų teisių (pvz., imperinis betarpiškumas) arba kuriuose būdavo vyskupų būstinės ar imperinės abatijos.

Štaufenų laikais įtakingi imperiniai kunigaikščiai ėmė demonstruoti savo galią statydami nuosavus pfalcus. Tokių rūmų pavyzdžiai yra Henriko Liūto Dankwarderode pilis Braunšveige, Vartburgo pilis netoli Eizenacho. Abu šie pastatai buvo tokio paties bendro plano kaip ir Štaufenų pfalcai ir tokio paties dydžio.