Kabutės
| Skyrybos ženklai |
|---|
|
apostrofas ( ' ) ( ’ ) |
| Tipografiniai ženklai |
|
ampersandas ( & ) |
Kabutės – šalutinis skyrybos ženklas, kuriuo išskiriami kokiu nors ypatingu santykiu su pagrindiniu tekstu susiję žodžiai ar sakiniai. Kitų ženklų kabutės neatstoja.
Lietuvių kalboje kabutės naudojamos citatoms bei tiesioginei kalbai išskirti. Naudojamos atidaromosios ( „ ) ir uždaromosios ( “ ) kabutės.[1] Lietuviškų kabučių grafinė raiška (apačioje devynetukai, viršuje – šešetukai) apibrėžta lietuvių kalbos skyrybos taisyklėse. Tokios pat kabutės vartojamos čekų, islandų, slovakų ir vokiečių kalbose.[2] Anglų ir kai kuriose kitose kalbose kabučių pradžios ir pabaigos ženklas ( " ) nesiskiria.
Vartojimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Kabutėmis skiriama tiesioginė kalba, kai ji po autoriaus žodžių rašoma toje pačioje eilutėje:
- Į ją pažiūrėję, žmonės sakydavo: „Kokia graži ir maloni mergytė“.
- Visus vyrus sustatė valsčiaus patalpos kairėje ir sakė: „Kas už Pečiūrą, pasilikite vietoje, o kas prieš jį, pereikite dešinėn pusėn“.
Kabutėmis skiriamos tiesiogine kalba išreikštos veikėjo mintys ar samprotavimai:
- Andrius galvojo: „Ne, aš dabar nieko nebijau“.
- „Negerai, negerai“, – sakė jis sau, eidamas į jūrą.
Kabutėmis išskiriamos citatos, autoriaus kalboje pakartojami užrašai, kieno nors žodžiai, garsų pamėgdžiojimai:
- Pirmoji lietuviška knyga prasideda žodžiais: „Broliai seserys, imkit mane ir skaitykit…“
Kabutėmis išskiriami tikriniai simboliniai įstaigų, organizacijų, knygų, laikraščių, meno kūrinių pavadinimai, mechanizmų ir gaminių markės:
- Rungtynes šešių taškų skirtumu laimėjo Kauno „Žalgiris“.
Su kabutėmis gali būti rašomi netiesiogine ironiška reikšme pavartoti žodžiai arba žodžiai, nuo kurių autorius nori atsiriboti, pateikti kaip svetimus:
- Tie dideli puikūs miškai buvo „mūsų“ pono…