Kūčiukai

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Kūčiukai
Aguonpienis ir kūčiukai

Kūčiukai – tradicinis lietuvių Kūčių vakarienės patiekalas. Tai nedideli, prėskūs, truputį saldūs miltiniai mielinės tešlos kepinėliai su aguonomis. Gali būti valgomi sausi, tačiau dažniausiai patiekiami mirkyti aguonpienyje arba su spanguolių kisieliumi.

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Po Pirmojo pasaulinio karo Lietuvoje pradėtos kepti nedidelės bandelės su aguonomis. Dzūkijoje būdavo kepamas paplotis. Jį šeima vėliau laužydavo ir mirkydavo į aguonpienį.[1]

Paruošimas[taisyti | redaguoti kodą]

Kai kur kūčiukus kepdavo ne tik iš kvietinių, bet ir iš miežinių ar grikinių miltų. Pakilusi tešla sukočiojama į volelius ir supjaustoma riešuto dydžio (1,5-2 cm ilgio) gabalėliais. Jie dar gali būti suapvalinami. Kartais kūčiukai, ypač Suvalkijoje, kepami voleliais; iškepti sulaužomi. Suvalkiečių kūčiukai kiek didesni už aukštaičių ir žemaičių. XIX a. pab.- XX a.pr. kūčiukai buvo kepmi duonkepėse ant pado arba molinėse keptuvėse, vėliau skardose.[2]

Pavadinimas[taisyti | redaguoti kodą]

Priskaičiuojami apie 25 skirtingi kūčiukų pavadinimai. Bendrinį kūčiukų pavadinimą maži apvalūs kvietinių miltų su mielėmis kepiniai įgavo palyginti neseniai. Kūčiukai lietuvių kalbos tarmėse buvo vadinami įvairiai.[3] Jie taip pat žinomi kaip prėskučiai, prėskieniai,[4] šližikai (šlyžikai[5], sližikai), skrebučiai, riešutėliai, barškučiai, kleckai[6] (kleckučiai, kleckiukai[7]), parpeliai (parpeliukai), buldikai,[8] galkutės, kalėdukai, pyragiukai, balbolikai, bambolikai, pulkeliai, kukuliai, propuliai, paršeliukai.[9]

Reikšmė[taisyti | redaguoti kodą]

Kūčiukų svarba per šventes yra ne mažesnė nei pačios duonos, lietuvių garbinamos nuo seniausių laikų. Kūčiukai turi seną, nuo pagonybės laikų išlikusią simbolinę reikšmę: senovėje žiemos saulėgrįžos metu protėviams buvo aukojamas duonos kepalas. Vėliau panašumo magijos principu tas duonos aukojimas pakeistas simboliniu kūčiukų valgymu[10]. Kūčiukai yra apeiginė duonelė, skirta vėlėms pamaitinti.[11] Jie yra lyg tikros duonos analogas. Ne veltui kūčiukai vadinami vėlių duonele ir paskutinės vakarienės duona, meilės simboliu. Šio tradicinio lietuviško valgio paliekama ant stalo pernakt, kad juo pasivaišintų ir amžinojo poilsio atgulę šeimos artimieji.[12]

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]